Mokymas(is) lauke, per praktiką, žaidžiant

Įkeliu mano pedagogikos studijų baigiamojo darbo “Kaip galėčiau skatinti IX klasės mokinius domėtis biologija (pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimo pagrindu)” literatūrinės dalies ištrauką su papildymais. Tekste apžvelgiu argumentus „už“ lauko pedagogiką, praktines užduotis ir žaidybinus mokymosi elementus.

Lauko pedagogika

Lauko pedagogika suprantama kaip vaikų mokymas vykstantis lauko sąlygomis. Becker ir kt. (2017) apžvelgę trylika studijų apibendrino, kad lauko pedagogika privalomosiose mokyklose padeda moksleiviams geriau vystyti socialinius, fizinius, akademinius ir psichologinius gebėjimus. Mokymasis lauke teigiamai veikia mokinių sveikatą (Pagels ir kt. 2014). Tiriamasis objektas mokykliniuose darbuose dažniausiai telpa į mėgintuvėlį, o tokia praktika mokiniui tampa antrine ir mažai suvokiama (Fisher 2001). Waite (2010) teigia, kad lauke ugdomas savarankiškas ir kūrybiškas mokymasis, sveikas kūnas ir protas, socialiai aktyvi puikiai bendradarbiaujanti ir pasitikinti asmenybė ir aktyvus pasaulio pilietis. Paulauskienė ir Prakapas (2009) apibendrina stovyklų gamtoje naudą vaikams: įdomi veikla kelia vaikų motyvaciją; vaikai patiria kūrybos džiaugsmą; stovyklautojai (ir vaikai, ir vadovai) įgyja naujų socialinių kompetencijų; atskleidžiami ir (ar) atsiskleidžia gebėjimai, talentai; vaikai geriau pažįsta save: sužino daugiau gerų savo savybių, atskleidžia savo sugebėjimus, išmoksta atpažinti savo jausmus ir elgesį įvairiose situacijose; įdomios lektorių paskaitos plečia stovyklautojų akiratį – teorinių ir praktinių žinių taikymas yra labai svarbi stovyklos veiklos dalis; vaikai pajunta atsakomybę už savo poelgius ir įgyja daugiau pasitikėjimo savimi; išmoksta naujų žaidimų, užduočių ir kitos veiklos. Tačiau tie patys autoriai pastebi ir galimas edukacinių stovyklų programų silpnąsias puses: didelis krūvis gali varginti; jei programa vaikams per sudėtinga, gali būti neįdomi; kokybiškos programos parengimas reikalauja daug ruošimosi, t. y. laiko sąnaudų; kartojimasis tampa rutina, nebeįdomu, stovyklautojams kasmet reikia pasiūlyti naujų temų, naujų vakaro programų (Paulauskienė ir Prakapas 2009). Baker-Graham (1994) pabrėžė lauko pedagogikos svarbą kūrybiškumo ugdymui ir iškelia mintį, kad būtina ruošti mokytojus galinčius dirbti lauke ir reikalinga vystyti praktinius mokymosi metodus darbui lauko sąlygomis. Visgi, lauko pedagogika valstybinėse mokyklose nyksta (Barker ir kt. 2002). Tai daugiausia sąlygoja kultūriniai pokyčiai ir politinis spaudimas (Fisher 2001). Fisher (2001), Barker ir kt. (2002), Waite (2010), Becker ir kt. (2017) argumentuoja, kad lauko pedagogika turėtų būti pritaikyta ir integruota į formaliojo švietimo mokymo programas ir švietimo politiką.

Praktinės užduotys

Ypač didelę reikšmę mokymuisi gali turėti praktinės užduotys lauke (Smith 1999, Lock 2010, Lock ir Tilling 2002, House of Commons 2002, Tilling 2004). Praktinės užduotys ypač motyvuoja mokinius, padeda efektyviai įgyti reikalingų įgūdžių, kurti patiems savo žinojimą ir gamtos pasaulio supratimą (Woodley 2009).
Praktinėmis užduotimis biologijos pamokose gali tapti bet kokie visuomenei, šeimai, žmogui ir aplinkai naudingi darbai: medelių sodinimas, inkilų paukščiams, šikšnosparniams kėlimas, dirbtinių lizdaviečių kamanėms įrengimas, dirbtinių salų-perimviečių vandens paukščiams įrengimas, namelių ežiams, rupūžėms įrengimas, tinkamų buveinių vabzdžiams įrengimas, plaukiojančių salų įrengimas, aplinkos planavimas, kraštovaizdžio dizainas, gyvosios statybos, rūpinimasis laukiniais žvėreliai ar pamestais naminiais gyvūnėliais, paukščių, augalų, vabzdžių, vėžiagyvių, moliuskų, mikroorganizmų, grybų, kirmėlių, žuvų, kerpių (įskaitant saugomas rūšis) identifikavimas, populiacijos dydžio nustatymas ir pokyčių stebėjimas, galimi kiti įvairūs kompleksiniai įvairių buveinių miško, pievos, upelių tyrimai (pvz. Kontautas ir Matiukas 2001), gyvūnų išmatų stebėsena, fenologiniai stebėjimai, parkų, sodybų tyrimai, išvykos, biogeocenozių tyrimai, gyvūnų pėdsakų atpažinimas ir pėdsekystė, aplinkosauginė šviečiamoji projektinė veikla, straipsnių rašymas, medelyno, sodo ir daržo įkūrimas ir priežiūra, rūpinimasis sodinukais ir augalais, senovinė bitininkystė, įvairūs sėklų daigumo eksperimentai, augalų vaisių sudėties, skonio, spalvos tyrimais priklausomai nuo aplinkos sąlygų, vaistinių ir maistinių augalų pažinimas ir rinkimas, senųjų gamtinių tradicijų, amatų, švenčių puoselėjimas ir rengimas, uogų, grybų, vaisių ir kitų gamtos gėrybių rinkimas, paruošimas laikymui, apdirbimas, šienavimas ir daug kitų praktinių mokymosi elementų (Измайлов ir kt. 1983, Šapokienė 1994, Kontautas ir Matiukas 2001, Paltanavičius 2007, Paplauskienė ir Prakapas 2009, Green Pack 2011, Telyčėnaitė ir Vosyliūtė 2011, Gailius ir kt. 2013, Kulbis 2015). Vaikai taip pat gali būti įtraukti į įvairias realias suaugusiųjų veiklas ir praktinius darbus.

Žaidybiniai mokymosi elementai

Dar 1938 m. Johanas Huizinga pristatė pasauliui homo ludens (lot. žaidžiantis žmogus) koncepciją, kurios pagrindinė mintis – žaisdamas žmogus ugdo savo gebėjimus. Tokiu būdu jis atranda savo savybes, geba tobulėti. Žaidimas – tai yra veiksmų laisvė, ir jis pabrėžia savitą mąstymą. Kitaip tariant, per asmeninį patyrimą homo ludens tampa tuo, kuo jis yra. Remiantis J. Huizingos teorija, užsienio šalyse (germaniškose) išsiplėtojo atskira pedagogikos kryptis – žaidimų pedagogika, dažniausiai podiplominių studijų forma (cituota iš Gailius ir kt. 2013). Žaidimas yra žmogaus aktyvumo išraiška, kuri išlaisvina kūrybiškumą, energiją ir jėgą. Todėl žaidime slypi potencialas „pralaužti“ nusistovėjusias struktūras ir skatinti novatoriškumą, kuris labai reikalingas ne tik rutiniškoje žmogaus kasdienybėje, bet ir darbiniame kontekste. Žaidimas yra viena tų nedaugelio žmogiškųjų technikų, galinčių pakeisti kokios nors situacijos elementus taip, kad galėtų gimti kažkas nauja ir nežinoma bei „neišsprendžiamoms“ situacijoms būtų surasti sprendimai. Žaidimo pagalba taip pat aktyviai mokomasi prisitaikyti prie aplinkos (cituota iš Gailius ir kt. 2013). Žaidimai yra natūralus vaiko poreikis, gyvenimo būdas, jam prieinamiausia veikla. Žaisdamas vaikas susipažįsta su aplinkiniu pasauliu, įgyja žinių, įgūdžių, patirties. Vaikas žaisdamas tenkina savo gyvybinį poreikį žaisti, siekia žaidimo tikslų, o mokytojas sukeikia naujų žinių, formuoja įgūdžius, ugdo teigiamas asmenybės bruožus, tokius kaip iniciatyvą, savarankiškumą, kūrybiškumą, drausmingumą, tikslo siekimą, pagarbą draugui, sugebėjimą derinti veiksmus, suvienyti pastangas, kontroliuoti savo veiksmus, emocijas, vengti konfliktų (Šiaučiukėnienė ir kt., 2006). Žaidimai greitina vaikų mąstymą (Мегре 2001). Žaidimuose gali būti kombinuojami įvairūs mokymo ir mokymosi būdai nuo mažai efektyvių iki efektyviausių ir taip pasiekiamas didžiausias mokymosi efektyvumas. Dauguma žaidimų elementų gali būti panaudojami įvairiose pamokose kurti geresniems santykiams tarp mokinių bei mokinių ir mokytojo, gerinti klasės klimatą, sudominti mokinius, mokyti socialinių įgūdžių – kas dar labiau pagerina mokomojo dalyko įsisavinimo efektyvumą.
Biologijos dalyko mokyme galima panaudoti įvairius žaidimus (Cheng ir Annetta, 2012). Žaidimai taikomi biologijos pamokose gali būti įvairūs kaip pasaulis. Vienas ir tas pats žaidimas gali turėti įvairių variantų, patobulinimų, subtilumų, pakeitimų taisyklėse, kad būtų tikslingiau pritaikytas atskiros pamokos uždaviniams ir mokymo tikslams įgyvendinti atsižvelgiant į mokinių ypatybes, turimus laiko išteklius ir kitus resursus. Kiekvieno žaidimo pritaikymas situacijai reikalauja didelio kūrybiškumo, taip pat vaikų ir aplinkybių supratimo. Žaidimo organizatorius turi turėti vadovavimui reikalingus gebėjimus tokius kaip: savidisciplina, tikslingumas, atsakingumas, didelis žinių bagažas, komunikabilumas, teigiamas pavyzdys, pastabumas, dėmesingumas, aktyvumas, kūrybingumas, linksmumas, noras bendrauti, draugiškumas, pasitikėjimas savimi. Keletas žaidimų pavyzdžių augalų mitybos temoje: pvz.: „Medis“, „Meditacija“, biologinių objektų atpažinimo žaidimai ir jų variacijos, situacijų žaidimai, pvz.: „Į ES“, žmogaus neigiamo poveikio aplinkai parodymo žaidimai, pvz. „Šikšnosparnis“, mitybos grandžių ir populiacijų kintamumo ekosistemose žaidimai. Išmoktos medžiagos pakartojimui tinkami žodžių aiškinimo žaidimai (pvz.: žaidimas „Alias“, Tactic, (2016)), galvosūkiai, pvz. „Protmūšis“. Galimi įvairūs šių žaidimų variantai pritaikyti įvairiems pamokos tikslams. Šiuo metu mokyme vis plačiau naudojami ir kompiuteriniai mokomieji žaidimai (Papastergiou 2009, Echeverría ir kt. 2011).

Kaip jų išmokti?

Daug ir įvairių praktinių lauko pedagogikos žaidybinių mokymosi elementų galima perimti iš neformaliojo gamtinio švietimo mokytojų, skautų organizacijų, gamtininkų, aplinkosaugininkų būrelių ir stovyklų organizatorių, lauko, gamtos, miško, giminės sodybų bendruomenių ir ekogyvenviečių darželių ir mokyklų, aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų, nacionalinių ir regioninių parkų direkcijų gamtos edukacinių programų, gamtininkų ir pedagogų entuziastų (pvz.: Summers ir Summers 1977, Измайлов ir kt. 1983, Hammerman ir kt. 1984, Šapokienė 1994, Garnelis 1998, Kontautas ir Matiukas 2001, Мегре 2001, Buehl 2004, Paltanavičius 2007, Бак 2008, Paplauskienė ir Prakapas 2009, Šalna 2009, Mikitejeva 2010, Green Pack 2011, Telyčėnaitė ir Vosyliūtė 2011, Mikitejeva 2010, 2012, Bankauskienė ir kt. 2012, Gailius ir kt. 2013, Kulbis 2015, Одна Лодка 2017, Upės šalia mūsų 2017.

Literatūra
  1. Baker-Graham, A. (1994). Can Outdoor Education Encourage Creative Learning Opportunities?. Journal of Adventure Education and Outdoor Leadership, 11(4), 23-25.
  2. Bankauskienė, N., Gužienė, V., ir Šedienė, J. (2012). Pedagogo veiklos tobulinimas: pagalba skleistis VI klasės mokinių kūrybiškumui dailės pamokose. Kaunas: Technologija, 123.
  3. Barker, S., Slingsby, D., & Tilling, S. (2002). Teaching biology outside the classroom. Is it heading for extinction, 14-19.
  4. Becker, C., Lauterbach, G., Spengler, S., Dettweiler, U., & Mess, F. (2017). Effects of Regular Classes in Outdoor Education Settings: A Systematic Review on Students’ Learning, Social and Health Dimensions. International Journal of Environmental Research and Public Health, 14(5), 485.
  5. Buehl D. (2004) Interaktyviojo mokymosi strategijos. Vilnius: „Garnelis“, 168 psl.
  6. Cheng, M. T., & Annetta, L. (2012). Students’ learning outcomes and learning experiences through playing a serious educational game. Journal of Biological Education, 46(4), 203-213.
  7. Echeverría, A., García-Campo, C., Nussbaum, M., Gil, F., Villalta, M., Améstica, M., & Echeverría, S. (2011). A framework for the design and integration of collaborative classroom games. Computers & Education, 57(1), 1127-1136.
  8. Fisher, J. A. (2001). The demise of fieldwork as an integral part of science education in United Kingdom schools: a victim of cultural change and political pressure? Pedagogy, Culture and Society, 9(1), 75-96.
  9. Gailius, Ž., Malinauskas, A., Petkauskas, D., Ragauskas L. (2013) Darbo su jaunimo grupėmis vadovas | Neformaliojo ugdymo praktika Lietuvoje. 160 psl.
  10. Garnelis (1998) Aktyvaus mokymosi metodai: Mokytojo knyga. Vilnius
  11. Hammerman, D. R., Hammerman, W. M., & E. L. Hammerman. (1984) Teaching / The outdoors. Danville, IL: The Interstate Printers & Publishers.
  12. House of Commons Select Committee on Science and Technology (2002) Third report: Science education from 14 to 19. London: The Stationery Office.
  13. Kontautas, A. ir Matiukas, K. (2001) Upelių tyrimai. Ekologinis klubas “Žvejonė” ir A.Rubavičienės IĮ. 51 psl.
  14. Kulbis, A., (2015) Vadovas po Kuršių nerijos nacionalinį parką. Titnagas. 124 psl.
  15. Lock, R. (2010) Biology fieldwork in schools and colleges in the UK: an analysis of empirical research from 1963 to 2009. Journal of Biological Education, 44(2), 58-64.
  16. Lock, R., & Tilling, S. (2002) Ecology fieldwork in 16 to 19 biology. School Science Review, 84, 79-88.
  17. Mikitejeva, R. (2010) Pamokos gamtoje / Teminės edukacinės programos. Kauno marių regioninio parko direkcija ir Lututė. 119 psl.
  18. Mikitejeva, R. (2012) Tavo mano mūsų / nuo paukščio giesmės iki vabalo ūsų. Kauno marių regioninio parko direkcija ir Lututė. 35 psl.
  19. Pagels, P., Raustorp, A., De Leon, A. P., Mårtensson, F., Kylin, M., & Boldemann, C. (2014). A repeated measurement study investigating the impact of school outdoor environment upon physical activity across ages and seasons in Swedish second, fifth and eighth graders. BMC public health, 14(1), 803.
  20. Paltanavičius, S. (2007) Geri darbai gamtai. Šviesa.
  21. Papastergiou, M. (2009). Digital game-based learning in high school computer science education: Impact on educational effectiveness and student motivation. Computers & Education, 52(1), 1-12.
  22. Paplauskienė, J. ir Prakapas, K. (2009) Praktiniai patarimai gamtinių stovyklų organizatoriams. Ekologinis klubas „Žvejonė“. 50 psl.
  23. Šalna, R. (2009) Netradiciniai (o gal tradiciniai?) mokymosi metodai. Internetinis šaltinis: http://geografija.lt/2009/11/netradiciniai-pamokos-metodai/ Žiūrėta 2017 05 21
  24. Šapokienė, E., (1994) Aplinkotyra: mokomoji knyga jaunimui. LR Kultūros ir švietimo ministerijos leidybos centras. 258 psl.
  25. Šiaučiukėnienė, L., Visockienė, O., & Talijūnienė, P. (2006). Šiuolaikinės didaktikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 19.
  26. Smith, A. (1999) Accelerated Learning in the Classroom. Network Educational Press Ltd,
  27. Smith, G. (1999). Changing fieldwork objectives and constraints in secondary schools in England. International Research in Geographical and Environmental Education, 8(2), 181-189.
  28. Summers, M. K., & Summers, J. M. (1977). Population games. Journal of Biological Education, 11(3), 211-217.
  29. Telyčėnaitė, K. ir Vosyliūtė, L. (2011) Bendraamžių švietėjų metodinis leidinys „POZITYVAS“ Vadovas bendraamžių švietėjui. Nacionalinis socialinės integracijos institutas. 202 psl.
  30. Tilling, S. (2004). Fieldwork in UK secondary schools: influences and provision.Journal of Biological education, 38(2), 54-58.
  31. Waite, S. (2010). Losing our way? The downward path for outdoor learning for children aged 2–11 years. Journal of Adventure Education & Outdoor Learning, 10(2), 111-126.
  32. Woodley, E. (2009) Practical work in school science – why is it important. School Science Review 91.335 : 49-51.
  33. Бак, В. Ф. (2008)  Биология языком сердца. Вебер (Донецкое отделение). 175 psl.
  34. Измайлов И. В., Михлин В. Е., Шашков Э. В., Шубкина Л. С. (1983)
  35. Биологические экскурсии: Книга для учителя. Москва: Просвещение, 224 psl.
  36. Мегре, В (2001) Кто же мы? Звенящие кедры России, Книга 5. Диля. 235 psl.
Internetiniai šaltiniai
  • Green Pack (2011). Internetinis šaltinis: http://www.greenpackonline.org Žiūrėta 2017 02 05
  • Upės šalia mūsų (2017). Internetinis šaltinis: http://www.zvejone.lt/wp-content/uploads/2017/02/Rivers-near-us.pdf Žiūrėta 2017 03 05
  • Tactic (2016). Internetinis šaltinis: http://www.tactic.net/product.php?lang=INT&Product_number=41102&cate gory=14&k1=&k2=&k3=1&k4= Žiūrėta 2016 12 21
  • Одна Лодка (2017). Internetinis šaltinis: http://odnalodka.ru/programma/ Žiūrėta 2017 05 23

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.