Mamos pasidalinimas savu pasauliu

Sukeliu mano mamos tekstus iš seno tinklaraščio „Lingos pasaulis“.


Sveiki, pravėrę žodžių namelio duris.

Žodis – tai raktas į minčių ir jausmų šalį. Tai – būties ir esmės kodas. Du žodžiai – tai jau pokalbis. Sakinys – daugialypis ir daugiasluoksnis statinys, o kūrinys iš žodžių – tegu ir menkas, netobulas, bet vis tiek – visatos atspindys.

Čia rasit mano eilėraščių ir kitų man patikusių kūrinėlių.

Jūsų Linga

Karaliai
Skiriu Vytui

Auksu apsiūta, perlais išpuošta
Raudono šilko mano suknia.
Kuo apsirengsiu, kaip išsiruošiu,
Ką sugalvosiu – dar nežinia.

Kaklą dabinsiu žibančiu vėriniu
Deimanto tyro lyg lauko rasa,
Juosmenį juosiu vaivorykšte žėrinčia,
Plaukus papuošiu rože tikra.

Siausiuos apsiaustą lengvą lyg rūką,
Krikštolo kurpes šaltinis dabins,
Dėsiuos karūną žvaigždėm išsiūtą.
Kelionės pradžia vis artyn ir artyn…

Tolius visatos žvilgsny nardinsiu,
Skruostus dažysiu ryto aušra,
Meilės šviesa aš suvirpinsiu širdį,
Kelią nuklosiu svajone žydra.

Taip išsiruošus aš iškeliausiu
Paukščių taku bei iškelta galva.
Žvaigždės man lenksis, gėlės gražiausios
Skleis aromatą. Einu pas tave.

O kai ateisiu, žemai nusilenksiu,
Švelniai pažvelgsiu į tavo akis…
Pasauliai versis, aukštybės leisis,
Mūsų tikėjimo paukščiai pragys!

Pakelsi tu žvilgsnį akimirką vieną
Tyrą ir pilną, gilų ir platų.
Ir tu pamatysi, kad aš – Karalienė
Ir tu sužinosi, kad tu – Karalius.

2000 10 27


Aš sukursiu

Aš sukursiu šalį šviesią,
Kur akmenys pražysta,
Ir gėlės medžiais tiesias,
Ir niekad nenuvysta.

Aš sukursiu šalį linksmą,
Kur rytmetys pragysta,
Ir skaidrios spalvos linksta
Vaivorykštėlės dygsny.

Aš sukursiu šalį grožio,
Kur žėri žvaigždžių laukas,
Ir kelias baltų rožių,
Ir pieno upės plaukia.

Aš sukursiu šalį šventą,
Kur žmonės žino esmę
Ir su Dievuliu renčia
Pasaulį dar gražesnį.

2000 09 29


Katilėlis

Štai dangus jau raukos.
Regis ims tuoj lyti.
Aplankysiu šiandien
Katilėlio pilį.

Čia ramu ir gera,
Melsvi skliautai švyti,
Čia šilkinis oras
Ir pasaulis kitas.

Šeimininkė Fėja
Pasitikt atskrieja,
Melsvoj taurėj neša
Ji nektaro lašą.

Baltos arfų stygos
Angelais pragydo.
Švelnus aromatas,
Kurio nieks nemato.

Dirigentas oriai
Diriguoja chorui.
Ir dainuoti noris
Su kitais žiūrovais.

Bet išlindo saulė,
Ir nustojo lyti.
– Ačiū šiam pasauliui.
Iki kito sykio.

2001 03 29


Malda

Dieve Tėveli,
Imk mane mažą
Ant savo rankelių.

Imk mane mažą
Ant savo rankelių
Glausk prie širdelės.

Dieve Tėveli,
Siųsk angelėlius
Tvarkyt mano pasaulio.

Lai sušukuoja
Mano avelę
Labai susitaršiusią.

Tegu pagirdo
Mano karvytę
Vandens ištroškusią.

Tegu paglosto
Mano miškely
Kiekvieną lapelį.

Tegu suranda
Raibą gegutę
Tankmėj paklydusią,

Kad užkukuotų,
Kad uždainuotų
Dievulį garbindama.

Tada aš išeisiu
Į aukštus kalnus,
Į plačius laukus.

Tenai aš surasiu
Sidabro kelią
Su šilko žolynais.

Aš pakinkysiu
Ugninius žirgus
Į vėjų vežimaitį.

Tai aš nulėksiu,
Tai aš nuskrisiu
Prie aukso vartų.

Iš vienos pusės
Auksinių vartų
Saulutė teka.

Iš kitos pusės
Auksinių vartų
Mėnulis žėri.

O aukso vartuos…
O aukso vartuos
Dievulis stovi.

O aukso vartuos
Dievulis stovi,
Užeiti kviečia.

Dieve Tėveli,
Imk mane mažą
Už rankužėlės.

Tai mes nueisim
Pro aukso vartus
Į Dievo sodą.

Į Dievo sodą,
Kur labai gražu,
Kur labai gera.

2000 09 09


Kartą mačiau filmuką, kuriame pagrindinė herojė pasakė, kad visos mergaitės yra princesės. Kodėl tik mergaitės? Kiekviena moteris yra buvusi mergaite. Ir ta mergaitė niekur neprapuolė. Ji visada kartu. Tik kartais užmiršta, kartais ignoruojama arba paprasčiausiai nepastebima.
O ką reiškia būti princese? Tikriausias atsakymas – būti mergaite.

Princesės

Vėjelis net sukaitęs
Didingą žinią nešė,
Kad kiekviena mergaitė
Yra maža princesė.

Ir dar ne vieną sykį
Jisai naujieną sekė,
Kad kiekviena mamytė
Taip pat yra princesė.

Pajutote kaip pūtė?
Juk nesunku suprasti,
Kad kiekviena močiutė
Seniai yra princesė.

Ar norit sužinoti
Princesių didžią dalią?
Tai išmintis ir grožis,
Ir stebuklingos galios

Įkvėpti brolį Joną
Užkopt į kalną aukštą
Ir nugalėt drakoną,
Išlaisvint laimės paukštę.

2001 08 17


Šiukšlės
Kartą tėvas, nusprendęs surasti savo sūnui tvarkingą ir darbščią žmoną, prisikrovė pilną vežimą obuolių ir išvyko į gretimą kaimą. Ten paskelbė, kad maino obuolius į šiukšles. Išgirdę tai žmonės puolė tempti keistuoliui maišus šiukšlių. Tik viena mergina atnešė nedidelį ryšulėlį, apgailestaudama, kad tik tiek tesugebėjo rasti.

Išmintingas tėvas netruko sugrįžti pas ją su piršliais…


Šį kartą tenka atsiprašyti visų, kurie nesupranta angliškai. Šis eilėraštis neskamba kaip perspėjimas, nors taip vadinasi. Jis apie amžiną jaunystę. Aš nenorėčiau jo nagrinėti, ar aiškinti, o ką gi norėjo pasakyti autorė šiais žodžiais, nes tai sumažintų jo teikiamą pirmąjį įspūdį. Skaitykite ir mąstykite.
Trumpas turinys: Kai aš pasensiu, rengsiuosi ryškiai raudonais rūbais, užsidėsiu raudoną skrybėlę, kuri netinka ir nepritinka. Išleisiu visą pensiją brendžiui ir pirštinaitėm bei satino kurpaitėm, ir sakysiu, kad neliko pinigų sviestui. Ir t.t. ir t.t. darysiu daugybę dalykų, netinkamų senoms ponioms… Bet, galbūt, kai ką reikėtų pradėti ir šiandien, kad mano artimųjų neištiktų šokas, kai pagaliau aš pasensiu ir apsivilksiu raudonais rūbais.

JENNY JOSEPH

WARNING

When I am an old woman I shall start to wear purple
With a red hat that doesn’t go , and doesn’t suit me,
And I shall spend my pension on brandy and summer gloves
And satin sandals, and say, we’ve no money for butter.
I shall sit down on the pavement when I’m tired
And gobble up samples in shops and press alarm bells
And run my stick along the public railings
And make up for the sobriety of my youth.
I shall go out in my slippers in the rain
And pick the flowers in other people gardens
And learn to spit.

You can wear terrible shirts and grow more fat
And eat tree pounds of sausage at a go
Or only bread and pickle for a week
And hoard pens and pencils and beermats and things in boxes.

But now we must have clothers that keep us dry
And pay the rent and not swear in the street
And set a good example for the children
We must have friends to dinner and read the papers.

But maybe I ought to practice a little now?
So people who now me are not too shocked and surprised
When suddenly I am old and start to wear purple.


Sėkmės paslaptis

XX a. 30-tų metų pabaigoje prancūzų vyndarys Olivje Turno, numatydamas artėjantį karą, nusprendė išvykti į JAV ir ten įkurti vyno gamybos firmą. Skeptikai jį perspėjo, kad vargu ar aukštos kokybės vynai Amerikoje turės didelę paklausą. Tačiau emigranto reikalai klostėsi puikiai ir, praėjus dešimtmečiui jis iškilmingai pažymėjo kompanijos pirmąjį jubiliejų. Į klausimą, kokie asmeniniai bruožai padėjo jam suklestėti gilios ekonominės krizės metais, vyndarys atvirai prisipažino: „Atvažiuodamas į Ameriką, aš vos vos sugebėjau kalbėti angliškai, o skaityti visai nemokėjau. Todėl aš nepirkdavau laikraščių ir nieko apie krizę nežinojau.“

Iš S. Stepanovo kn. „Psichologijos dėsniai“, S.Peterburgas, 2000, rusų kalba


Mirksinčios žvaigždutės

Prieš gulant išvedžiau šunį pasivaikščiot. Pakeliu akis aukštyn – o ten nesuskaičiuojama galybė žvaigždžių. Surandu Grįžulo ratus. Pasigrožiu nuostabiu Oriono žvaigždynu. Šiek tiek dešiniau dėmesį patraukia mirksinti žvaigždutė. Labas gražuolėle. Kaip laikaisi? Tolėliau sužybsėjo dar vienas dangaus šviesuliukas. Matau, matau ir tave. Būk pasveikinta žydraake. Dangus ima mirksėti dar smarkiau. Nusišypsau. Kokios jūs gražios. Pamojuoju ranka vienai, antrai, trečiai…

Sugrįžusi namo, klausiu savo sūnelio:

– Sakyk, ar patinka žvaigždutėms, kai jas maloniai kalbini?

Berniukas purkšteli. Jo balse suskamba priekaištas:

– Mama, kvailus klausimus uždavinėji. Kam gi nepatinka, kai su jais meiliai kalba.


Genialus išradimas

Ir atsitiko taip, kad Mola, pakeliui į Meką nebegalėjo pajudėti nė žingsnio. Tai vis per užsispyrėlį asilą. Niekas negalėjo priversti to kvailo padaro pajudėti iš vietos. Pailsęs Mola prigulė po figmedžiu. Jis žvelgė į šalia augusius arbūzus, figmedį ir mąstė: „Kaip neteisingai surėdytas pasaulis. Maži augalėliai išaugina didžiulius arbūzus, o didžiulis medis – mažiulytes figas.“

Staiga jam ant galvos nukrito figa. Iš netikėtumo Mola pašoko ir žvilgterėjo aukštyn.. Bezdžionė jau ruošėsi sviesti kitą saują figmedžio vaisių. Keliautojas puolė bezdžionei dėkoti:

-Ačiū tau, bezdžione, už didžią pamoką. Jeigu būtų išsipildę mano norai, aš dabar gulėčiau pritrenktas arbūzo. Kaip man tau atsidėkoti?

Mola išsitraukė iš chalato klosčių karoliukus ir svystelėjo juos bezdžionei, kuri, išmetusi figas, papuošalą vikriai sugavo. Vaisiai nukrito ant žemės priešais asilą. Šis pajudėjo iš vietos ir ėmė ėsi figas. Nežinau, ar šaukė Mola „Eurika!“, bet nuo to laiko naudojamas genialus išradimas užsispyrusių asilų valdymui. Asilas žvitriai bidzena paskui kadaruojantį šieno kuokštą, kuris yra pakabintas ant lazdos, pritvirtintos prie asilo nugaros.

Pagal V.Gurangov ir V.Dolochov iš „Uchebnik vezenija“, S.Peterburgas, 2000, rusų kalba


Dvi maldos

Ištrauka iš V.Megre IV kn.“Pasaulio sukūrimas“, Vilnius, iš rusų k. vertė D.Montvilienė

…Anastasija atsistojo, iškėlus išskėtė rankas, nusigręžė nuo manęs ir ištarė pirmus maldos žodžius. Tai buvo paprasti maldos žodžiai, tačiau man, matyt, širdis ligi pat gelmių suvirpėjo. Ji tarė tuos žodžius taip, kaip taria žmonės, kalbėdamiesi su savo artimu, mylimu, brangiu žmogumi. Visos gyvo bendravimo intonacijos skambėjo jos kalboje. Ir aistringumas, ir džiaugsmas, ir begalinis gėrėjimasis, – atrodė, kad visiškai šalia yra Tas, į kurį Anastasija taip karštai kreipiasi:

O, mano Tėve, esantis visur!
Už savo gyvastį, už šviesą gyvasties aš tau dėkoju,
Už Tavo karalystės Žemėje įkūnijimą,
Už valią, duotą mums su meile.
Te viskas bus į gera.

Dėkoju Tau už maistą kasdieninį!
Ir už kantrybę Tavo,
Už tai, kad mums kaltes atleidi,
Tavojoj žemėj pridarytas.

O, mano Tėve, esantis visur!
Esu dukra Tau Tavo kūrinijoj.
Neleisiu sau aš nusižengt ir pasiduot pagundoms,
Aš noriu tapt verta to visko, ką esi sukūręs.

O, mano Tėve, esantis visur!
Esu dukra Tau, noriu, kad manim galėtum džiaugtis.
Aš stengsiuos , kad šlovė Tavoji per mane dar padidėtų,
Kad amžių amžiai būsimieji būtų tokie, kokius esi Tu išsvajojęs.
Taip tesie! Aš trokštu to! Esu dukra tavoji,
O, mano Tėve, esantis visur!

Anastasija nutilo. Tačiau bendrauti nesiliovė su viskuo, kas buvo čia, aplinkui. Atrodė, kad aplink ją viskas spinduliuoja. Kai ji tarė savo maldos žodžius, aplinkui kažkas dėjosi, neregima akiai. Ir tas kažkas neregimas nepaliko manęs nuošaly. Tai buvo lyg prisilytėjimas, tik ne išorinis, o vidinis. Tačiau nuo jo širdyje pasidarė ramu ir gera. Paskui, kai Anastasija kiek atsitraukė, ši būsena pradėjo blėsti, ir aš pasakiau jai įkandin:

– Tu maldą sukalbėjai taip, kaip kalbėtumei su kažkuo, kas yra šalia tavęs ir gali tau atsakyti.

– Anastasija atsigręžė mano pusėn, jos veide švietė džiaugsmas. Ji išskėtė rankas į šalis, apsisuko aplink ant vienos kojos, nusišypsojo, o paskui, rimtai žvelgdama man į akis, pasakė:

– Vladimirai, juk Dievas, mūsų Tėvas prabyla į kiekvieną, kuris jam meldžiasi, atsako Jis į aliai vieną maldą.

– Bet jei taip, kodėl jo žodžių niekas nesupranta?

– Tu klausi – žodžių? Jų Žemės žmonės turi tokią aibę, su tiek reikšmių visokių! Tiek daug kalbų, nepanašių viena į kitą ir tarmių… Tačiau viena kalba yra skirta visiems. Viena – visiems, nes kalba Dievas. Kalba ta išausta iš lapijos šlamėjimo ir iš giesmių, kuriais paukšteliai gieda, ir iš bangų ošimo. Ir kvepia ta kalba, kvapsnių ji turi nuostabiausių, turi ir spalvų. Va šia kalba atsako Dievas kiekvienam, kuris ko nors Jį prašo, va taip Jis atsiliepia į maldą.

– O gal tu galėtumei išverst į žmonių kalbą, persakyti žodžiais, ką Jis mums sako?

– Apytikriai galėčiau.

– Kodėl tik apytikriai?

– Matai, žmonių kalba kur kas skurdesnė negu Dievo.

– Na, vis vien persakyk, kaip moki.

Anastasija pažvelgė į mane, staiga ištiesė rankas į priekį, ir suskambėjo žodžiai… žodžiai, tariami jos iš pat širdies:

Sūnau mano! Mano sūnau brangiausias!
Kaip seniai aš laukiu tavęs. Vis laukiu.
Minutė kaip metai. Akimirka kaip amžiai.
Aš laukiu.

Atidaviau tau viską. Visa ši Žemė – tavo.
Turi tu laisvą valią. Ir pats pasirenki, kur eiti.
Sūnau mano! Mano sūnau brangiausias,
Tik būk laimingas.

Tu nematai manęs.
Tu negirdi manęs.
Tavo galvoj tiek liūdesio ir abejonių!
Tu tolsti. Kurgi?
Veržiesi kažkur. O kur?
Kažkam lenkies lig žemės.
Tiesiu aš į tave rankas.
Sūnau mano! Mano sūnau brangiausias!
Laimingas būk!

Ir vėl tu tolsti. Nueini keliu, kurs niekur nenuves.
To kelio pabaigoj susprogsta Žemė.
Turi tu laisvę neribotą, ir pasaulis… žūsta.
Ir tu su juo žūsti.

Turi tu laisvę neribotą, bet aš ištversiu.
Sulig gėle paskutine ir vėlei atgimimas prasidės.
Padėsiu aš atgimt ir tau, ir spindulingajam pasauliui.
Tik būk laimingas.

Šventųjų veiduose rūstumas, liūdesys.
Esi bauginamas, kad laukia tavęs pragaras ir Teismas Paskutinis.
Tau sakoma, kad Dievas – tai Teisėjas.
O aš tiktai prašau:
Tegu ateina metas, kai vėl mes būsime drauge.

Žinau – sugrįši.
Žinau – ateisi.
Vėl pulsi man į glėbį.
Aš tau ne patėvis esu.
Tikrai ne patėvis! Aš artimiausias tau.
Aš tavo dangiškasis Tėvas, o tu – sūnus man tikras.
Sūnau!
Didžiausia laimė – būt drauge!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.