Mamos pasidalinimas savu pasauliu

Mano mamos tekstai iš nebeveikiačio tinklaraščio „Lingos pasaulis“.


Sveiki, pravėrę žodžių namelio duris.

Žodis – tai raktas į minčių ir jausmų šalį. Tai – būties ir esmės kodas. Du žodžiai – tai jau pokalbis. Sakinys – daugialypis ir daugiasluoksnis statinys, o kūrinys iš žodžių – tegu ir menkas, netobulas, bet vis tiek – visatos atspindys.

Čia rasit mano eilėraščių ir kitų man patikusių kūrinėlių.

Jūsų Linga

Karaliai
Skiriu Vytui

Auksu apsiūta, perlais išpuošta
Raudono šilko mano suknia.
Kuo apsirengsiu, kaip išsiruošiu,
Ką sugalvosiu – dar nežinia.

Kaklą dabinsiu žibančiu vėriniu
Deimanto tyro lyg lauko rasa,
Juosmenį juosiu vaivorykšte žėrinčia,
Plaukus papuošiu rože tikra.

Siausiuos apsiaustą lengvą lyg rūką,
Krikštolo kurpes šaltinis dabins,
Dėsiuos karūną žvaigždėm išsiūtą.
Kelionės pradžia vis artyn ir artyn…

Tolius visatos žvilgsny nardinsiu,
Skruostus dažysiu ryto aušra,
Meilės šviesa aš suvirpinsiu širdį,
Kelią nuklosiu svajone žydra.

Taip išsiruošus aš iškeliausiu
Paukščių taku bei iškelta galva.
Žvaigždės man lenksis, gėlės gražiausios
Skleis aromatą. Einu pas tave.

O kai ateisiu, žemai nusilenksiu,
Švelniai pažvelgsiu į tavo akis…
Pasauliai versis, aukštybės leisis,
Mūsų tikėjimo paukščiai pragys!

Pakelsi tu žvilgsnį akimirką vieną
Tyrą ir pilną, gilų ir platų.
Ir tu pamatysi, kad aš – Karalienė
Ir tu sužinosi, kad tu – Karalius.

2000 10 27


Aš sukursiu

Aš sukursiu šalį šviesią,
Kur akmenys pražysta,
Ir gėlės medžiais tiesias,
Ir niekad nenuvysta.

Aš sukursiu šalį linksmą,
Kur rytmetys pragysta,
Ir skaidrios spalvos linksta
Vaivorykštėlės dygsny.

Aš sukursiu šalį grožio,
Kur žėri žvaigždžių laukas,
Ir kelias baltų rožių,
Ir pieno upės plaukia.

Aš sukursiu šalį šventą,
Kur žmonės žino esmę
Ir su Dievuliu renčia
Pasaulį dar gražesnį.

2000 09 29


Katilėlis

Štai dangus jau raukos.
Regis ims tuoj lyti.
Aplankysiu šiandien
Katilėlio pilį.

Čia ramu ir gera,
Melsvi skliautai švyti,
Čia šilkinis oras
Ir pasaulis kitas.

Šeimininkė Fėja
Pasitikt atskrieja,
Melsvoj taurėj neša
Ji nektaro lašą.

Baltos arfų stygos
Angelais pragydo.
Švelnus aromatas,
Kurio nieks nemato.

Dirigentas oriai
Diriguoja chorui.
Ir dainuoti noris
Su kitais žiūrovais.

Bet išlindo saulė,
Ir nustojo lyti.
– Ačiū šiam pasauliui.
Iki kito sykio.

2001 03 29


Malda

Dieve Tėveli,
Imk mane mažą
Ant savo rankelių.

Imk mane mažą
Ant savo rankelių
Glausk prie širdelės.

Dieve Tėveli,
Siųsk angelėlius
Tvarkyt mano pasaulio.

Lai sušukuoja
Mano avelę
Labai susitaršiusią.

Tegu pagirdo
Mano karvytę
Vandens ištroškusią.

Tegu paglosto
Mano miškely
Kiekvieną lapelį.

Tegu suranda
Raibą gegutę
Tankmėj paklydusią,

Kad užkukuotų,
Kad uždainuotų
Dievulį garbindama.

Tada aš išeisiu
Į aukštus kalnus,
Į plačius laukus.

Tenai aš surasiu
Sidabro kelią
Su šilko žolynais.

Aš pakinkysiu
Ugninius žirgus
Į vėjų vežimaitį.

Tai aš nulėksiu,
Tai aš nuskrisiu
Prie aukso vartų.

Iš vienos pusės
Auksinių vartų
Saulutė teka.

Iš kitos pusės
Auksinių vartų
Mėnulis žėri.

O aukso vartuos…
O aukso vartuos
Dievulis stovi.

O aukso vartuos
Dievulis stovi,
Užeiti kviečia.

Dieve Tėveli,
Imk mane mažą
Už rankužėlės.

Tai mes nueisim
Pro aukso vartus
Į Dievo sodą.

Į Dievo sodą,
Kur labai gražu,
Kur labai gera.

2000 09 09


Kartą mačiau filmuką, kuriame pagrindinė herojė pasakė, kad visos mergaitės yra princesės. Kodėl tik mergaitės? Kiekviena moteris yra buvusi mergaite. Ir ta mergaitė niekur neprapuolė. Ji visada kartu. Tik kartais užmiršta, kartais ignoruojama arba paprasčiausiai nepastebima.
O ką reiškia būti princese? Tikriausias atsakymas – būti mergaite.

Princesės

Vėjelis net sukaitęs
Didingą žinią nešė,
Kad kiekviena mergaitė
Yra maža princesė.

Ir dar ne vieną sykį
Jisai naujieną sekė,
Kad kiekviena mamytė
Taip pat yra princesė.

Pajutote kaip pūtė?
Juk nesunku suprasti,
Kad kiekviena močiutė
Seniai yra princesė.

Ar norit sužinoti
Princesių didžią dalią?
Tai išmintis ir grožis,
Ir stebuklingos galios

Įkvėpti brolį Joną
Užkopt į kalną aukštą
Ir nugalėt drakoną,
Išlaisvint laimės paukštę.

2001 08 17


Šiukšlės
Kartą tėvas, nusprendęs surasti savo sūnui tvarkingą ir darbščią žmoną, prisikrovė pilną vežimą obuolių ir išvyko į gretimą kaimą. Ten paskelbė, kad maino obuolius į šiukšles. Išgirdę tai žmonės puolė tempti keistuoliui maišus šiukšlių. Tik viena mergina atnešė nedidelį ryšulėlį, apgailestaudama, kad tik tiek tesugebėjo rasti.

Išmintingas tėvas netruko sugrįžti pas ją su piršliais…


Šį kartą tenka atsiprašyti visų, kurie nesupranta angliškai. Šis eilėraštis neskamba kaip perspėjimas, nors taip vadinasi. Jis apie amžiną jaunystę. Aš nenorėčiau jo nagrinėti, ar aiškinti, o ką gi norėjo pasakyti autorė šiais žodžiais, nes tai sumažintų jo teikiamą pirmąjį įspūdį. Skaitykite ir mąstykite.
Trumpas turinys: Kai aš pasensiu, rengsiuosi ryškiai raudonais rūbais, užsidėsiu raudoną skrybėlę, kuri netinka ir nepritinka. Išleisiu visą pensiją brendžiui ir pirštinaitėm bei satino kurpaitėm, ir sakysiu, kad neliko pinigų sviestui. Ir t.t. ir t.t. darysiu daugybę dalykų, netinkamų senoms ponioms… Bet, galbūt, kai ką reikėtų pradėti ir šiandien, kad mano artimųjų neištiktų šokas, kai pagaliau aš pasensiu ir apsivilksiu raudonais rūbais.

JENNY JOSEPH

WARNING

When I am an old woman I shall start to wear purple
With a red hat that doesn’t go , and doesn’t suit me,
And I shall spend my pension on brandy and summer gloves
And satin sandals, and say, we’ve no money for butter.
I shall sit down on the pavement when I’m tired
And gobble up samples in shops and press alarm bells
And run my stick along the public railings
And make up for the sobriety of my youth.
I shall go out in my slippers in the rain
And pick the flowers in other people gardens
And learn to spit.

You can wear terrible shirts and grow more fat
And eat tree pounds of sausage at a go
Or only bread and pickle for a week
And hoard pens and pencils and beermats and things in boxes.

But now we must have clothers that keep us dry
And pay the rent and not swear in the street
And set a good example for the children
We must have friends to dinner and read the papers.

But maybe I ought to practice a little now?
So people who now me are not too shocked and surprised
When suddenly I am old and start to wear purple.


Sėkmės paslaptis

XX a. 30-tų metų pabaigoje prancūzų vyndarys Olivje Turno, numatydamas artėjantį karą, nusprendė išvykti į JAV ir ten įkurti vyno gamybos firmą. Skeptikai jį perspėjo, kad vargu ar aukštos kokybės vynai Amerikoje turės didelę paklausą. Tačiau emigranto reikalai klostėsi puikiai ir, praėjus dešimtmečiui jis iškilmingai pažymėjo kompanijos pirmąjį jubiliejų. Į klausimą, kokie asmeniniai bruožai padėjo jam suklestėti gilios ekonominės krizės metais, vyndarys atvirai prisipažino: “Atvažiuodamas į Ameriką, aš vos vos sugebėjau kalbėti angliškai, o skaityti visai nemokėjau. Todėl aš nepirkdavau laikraščių ir nieko apie krizę nežinojau.”

Iš S. Stepanovo kn. “Psichologijos dėsniai”, S.Peterburgas, 2000, rusų kalba


Mirksinčios žvaigždutės

Prieš gulant išvedžiau šunį pasivaikščiot. Pakeliu akis aukštyn – o ten nesuskaičiuojama galybė žvaigždžių. Surandu Grįžulo ratus. Pasigrožiu nuostabiu Oriono žvaigždynu. Šiek tiek dešiniau dėmesį patraukia mirksinti žvaigždutė. Labas gražuolėle. Kaip laikaisi? Tolėliau sužybsėjo dar vienas dangaus šviesuliukas. Matau, matau ir tave. Būk pasveikinta žydraake. Dangus ima mirksėti dar smarkiau. Nusišypsau. Kokios jūs gražios. Pamojuoju ranka vienai, antrai, trečiai…

Sugrįžusi namo, klausiu savo sūnelio:

– Sakyk, ar patinka žvaigždutėms, kai jas maloniai kalbini?

Berniukas purkšteli. Jo balse suskamba priekaištas:

– Mama, kvailus klausimus uždavinėji. Kam gi nepatinka, kai su jais meiliai kalba.


Genialus išradimas

Ir atsitiko taip, kad Mola, pakeliui į Meką nebegalėjo pajudėti nė žingsnio. Tai vis per užsispyrėlį asilą. Niekas negalėjo priversti to kvailo padaro pajudėti iš vietos. Pailsęs Mola prigulė po figmedžiu. Jis žvelgė į šalia augusius arbūzus, figmedį ir mąstė: “Kaip neteisingai surėdytas pasaulis. Maži augalėliai išaugina didžiulius arbūzus, o didžiulis medis – mažiulytes figas.”

Staiga jam ant galvos nukrito figa. Iš netikėtumo Mola pašoko ir žvilgterėjo aukštyn.. Bezdžionė jau ruošėsi sviesti kitą saują figmedžio vaisių. Keliautojas puolė bezdžionei dėkoti:

-Ačiū tau, bezdžione, už didžią pamoką. Jeigu būtų išsipildę mano norai, aš dabar gulėčiau pritrenktas arbūzo. Kaip man tau atsidėkoti?

Mola išsitraukė iš chalato klosčių karoliukus ir svystelėjo juos bezdžionei, kuri, išmetusi figas, papuošalą vikriai sugavo. Vaisiai nukrito ant žemės priešais asilą. Šis pajudėjo iš vietos ir ėmė ėsi figas. Nežinau, ar šaukė Mola “Eurika!”, bet nuo to laiko naudojamas genialus išradimas užsispyrusių asilų valdymui. Asilas žvitriai bidzena paskui kadaruojantį šieno kuokštą, kuris yra pakabintas ant lazdos, pritvirtintos prie asilo nugaros.

Pagal V.Gurangov ir V.Dolochov iš “Uchebnik vezenija”, S.Peterburgas, 2000, rusų kalba


Dvi maldos

Ištrauka iš V.Megre IV kn.”Pasaulio sukūrimas”, Vilnius, iš rusų k. vertė D.Montvilienė

…Anastasija atsistojo, iškėlus išskėtė rankas, nusigręžė nuo manęs ir ištarė pirmus maldos žodžius. Tai buvo paprasti maldos žodžiai, tačiau man, matyt, širdis ligi pat gelmių suvirpėjo. Ji tarė tuos žodžius taip, kaip taria žmonės, kalbėdamiesi su savo artimu, mylimu, brangiu žmogumi. Visos gyvo bendravimo intonacijos skambėjo jos kalboje. Ir aistringumas, ir džiaugsmas, ir begalinis gėrėjimasis, – atrodė, kad visiškai šalia yra Tas, į kurį Anastasija taip karštai kreipiasi:

O, mano Tėve, esantis visur!
Už savo gyvastį, už šviesą gyvasties aš tau dėkoju,
Už Tavo karalystės Žemėje įkūnijimą,
Už valią, duotą mums su meile.
Te viskas bus į gera.

Dėkoju Tau už maistą kasdieninį!
Ir už kantrybę Tavo,
Už tai, kad mums kaltes atleidi,
Tavojoj žemėj pridarytas.

O, mano Tėve, esantis visur!
Esu dukra Tau Tavo kūrinijoj.
Neleisiu sau aš nusižengt ir pasiduot pagundoms,
Aš noriu tapt verta to visko, ką esi sukūręs.

O, mano Tėve, esantis visur!
Esu dukra Tau, noriu, kad manim galėtum džiaugtis.
Aš stengsiuos , kad šlovė Tavoji per mane dar padidėtų,
Kad amžių amžiai būsimieji būtų tokie, kokius esi Tu išsvajojęs.
Taip tesie! Aš trokštu to! Esu dukra tavoji,
O, mano Tėve, esantis visur!

Anastasija nutilo. Tačiau bendrauti nesiliovė su viskuo, kas buvo čia, aplinkui. Atrodė, kad aplink ją viskas spinduliuoja. Kai ji tarė savo maldos žodžius, aplinkui kažkas dėjosi, neregima akiai. Ir tas kažkas neregimas nepaliko manęs nuošaly. Tai buvo lyg prisilytėjimas, tik ne išorinis, o vidinis. Tačiau nuo jo širdyje pasidarė ramu ir gera. Paskui, kai Anastasija kiek atsitraukė, ši būsena pradėjo blėsti, ir aš pasakiau jai įkandin:

– Tu maldą sukalbėjai taip, kaip kalbėtumei su kažkuo, kas yra šalia tavęs ir gali tau atsakyti.

– Anastasija atsigręžė mano pusėn, jos veide švietė džiaugsmas. Ji išskėtė rankas į šalis, apsisuko aplink ant vienos kojos, nusišypsojo, o paskui, rimtai žvelgdama man į akis, pasakė:

– Vladimirai, juk Dievas, mūsų Tėvas prabyla į kiekvieną, kuris jam meldžiasi, atsako Jis į aliai vieną maldą.

– Bet jei taip, kodėl jo žodžių niekas nesupranta?

– Tu klausi – žodžių? Jų Žemės žmonės turi tokią aibę, su tiek reikšmių visokių! Tiek daug kalbų, nepanašių viena į kitą ir tarmių… Tačiau viena kalba yra skirta visiems. Viena – visiems, nes kalba Dievas. Kalba ta išausta iš lapijos šlamėjimo ir iš giesmių, kuriais paukšteliai gieda, ir iš bangų ošimo. Ir kvepia ta kalba, kvapsnių ji turi nuostabiausių, turi ir spalvų. Va šia kalba atsako Dievas kiekvienam, kuris ko nors Jį prašo, va taip Jis atsiliepia į maldą.

– O gal tu galėtumei išverst į žmonių kalbą, persakyti žodžiais, ką Jis mums sako?

– Apytikriai galėčiau.

– Kodėl tik apytikriai?

– Matai, žmonių kalba kur kas skurdesnė negu Dievo.

– Na, vis vien persakyk, kaip moki.

Anastasija pažvelgė į mane, staiga ištiesė rankas į priekį, ir suskambėjo žodžiai… žodžiai, tariami jos iš pat širdies:

Sūnau mano! Mano sūnau brangiausias!
Kaip seniai aš laukiu tavęs. Vis laukiu.
Minutė kaip metai. Akimirka kaip amžiai.
Aš laukiu.

Atidaviau tau viską. Visa ši Žemė – tavo.
Turi tu laisvą valią. Ir pats pasirenki, kur eiti.
Sūnau mano! Mano sūnau brangiausias,
Tik būk laimingas.

Tu nematai manęs.
Tu negirdi manęs.
Tavo galvoj tiek liūdesio ir abejonių!
Tu tolsti. Kurgi?
Veržiesi kažkur. O kur?
Kažkam lenkies lig žemės.
Tiesiu aš į tave rankas.
Sūnau mano! Mano sūnau brangiausias!
Laimingas būk!

Ir vėl tu tolsti. Nueini keliu, kurs niekur nenuves.
To kelio pabaigoj susprogsta Žemė.
Turi tu laisvę neribotą, ir pasaulis… žūsta.
Ir tu su juo žūsti.

Turi tu laisvę neribotą, bet aš ištversiu.
Sulig gėle paskutine ir vėlei atgimimas prasidės.
Padėsiu aš atgimt ir tau, ir spindulingajam pasauliui.
Tik būk laimingas.

Šventųjų veiduose rūstumas, liūdesys.
Esi bauginamas, kad laukia tavęs pragaras ir Teismas Paskutinis.
Tau sakoma, kad Dievas – tai Teisėjas.
O aš tiktai prašau:
Tegu ateina metas, kai vėl mes būsime drauge.

Žinau – sugrįši.
Žinau – ateisi.
Vėl pulsi man į glėbį.
Aš tau ne patėvis esu.
Tikrai ne patėvis! Aš artimiausias tau.
Aš tavo dangiškasis Tėvas, o tu – sūnus man tikras.
Sūnau!
Didžiausia laimė – būt drauge!

 


Lingutės trieiliai

Data: 2010 m. rugpjūčio 30 d. 16:06
Besibaigiant vasarai, sunešiau į vieną vietą visus savo parašytus trieilius. tad ir pasidalinsiu 🙂 jais su jumis.

Nors šviesos vis mažiau,
Kasdien jos daugiau
Medžio šešėly.

Jau antra savaitė
Tupi drugelis ant sienos.
Nebegyvas.

Saulė bešildo
Tik vieną skruostą –
Rudenėja.

Šviesos ištroškę
Apspito debesys mėnulį.
Tik nesutrypkit!

Apliejo mėnuo sidabru
Debesų iškilmingus profilius
Ir tavo veido ovalą.

Suku aš šiandien medų.
O kasdienybės sukiniuos,
Ne vien tik saldumu alsuoju.

Užėjęs lietus
Subraižė orą
Punktyrais.

Ruduo ir vasara
Žaidžia šachmatais –
Juodas debesėlis uždengė baltą.

Man netrūksta tavęs,
Nes pykstu,
Kad pas mus jau seniai nesirodai.

Kai tuos žodžius tarei,
Atrodė, kad pilve drugeliai suplazdėjo…
Deja, tai buvo bulvė ir kotletas.

Šeimyninį karą
Pratęsiu rytoj –
Pasibaigė parakas.

Vidinėj karalystėj dargana
Ir lietūs tęsias –
Norėčiau aš išskrist į pietus.

Pasigendi gerų žinių? –
Įjunk TV.
Reklamą.

Istorija kas metai
Pildosi
Ir keičias.

Geriau nelįsk
Į mano karalystę –
Ten velnias sprandą nusisuktų.

Vyno upe
Plaukia fantazijos laivas.
Svirduliuodamas.

Vartaliojasi rugpjūtis
Nuo giedro ant lietingo šono
Su griausmais.

Praėjęs šiltas lietus
Primėtė miške
Kepurių.

Vakarėjanti saulė
Nupaišė ant žemės mane –
Ilgakoję ir liekną.
Į pragaištingą sūkurį
Šaukštelis įsuko
Cukraus kruopeles.

Įšoko varlė į prūdą

Raibulių pažadintas
Linguoja galvą
Bambalis tuščias.
Ant nupjauto gazono
Išsidrėbė
Medžio šešėlis.
Vogčiomis iš po lapų
Praeinančius stebi
Gyvenantis medy šešėlis.
Aplink stulpą sukiojasi
Pririštas
Stulpo šešėlis.
Sutūpė varnėnai
Ant medžio
Šešėlio.

čiaiš s i t e m p d a masčiasusitraukdamas
šliaužia sliekas.

Versti naują knygos lapą
Skubina mane
Ventiliatorius.

Dangų tarytum pyragą
Dalina lėktuvo drūžė:
Čia – man, o ten – tau.

Ir taip sunku, o čia dar tas
Praeinančių laimingas juokas
Kaip metamas akmuo atskrieja…

Ir vėl tulžies padaugino
Nematoma ranka, pateikusi
Jausmų kokteilį.

Kiekvienu siūleliu prigludo
Sulijusi suknelė –
Šlapios būties išsigando.

Stogais ir skėčiais nubarbeno,
Upokšniais nugarmėjo
Šiltos liūties mažorinis etiudas.

Kelionė ekspresu

Ropoja kirminėlis
Link priekinių durų –
Ilga kelionė.
Suvysto rūpestingai
Į minkštus šilko patalus
Muselę voras.
Tik didelė gelmė minties –
Dangaus aukštumo –
Sparnus suteikti skrydžiui gali.

Žvaigždėtas dangus
Juodas dienos patalėlis –
Per skylėtą paklodę
Šviečia miegančios kūnas.
Klausosi miškas
Ritmo bežadės giesmės –
Kala genys.
Iš trimatės erdvės į plokštumą
Įplojau musę –
Pasikeitė pasaulis.
Užuolaidų tinklą
Praplaukia šviesa,
O žvilgsniai praeivių užstringa.
Kiauros tinklo akys
žuvų nemato.
Ir jų nemato ežero žuvys.
Žvitriai plaukiu delfinu.
Stebisi žuvys,
Kas čia toks nerangus kepurnėjas.
Paraudo akys.
Šapelis įkrito…
… į širdį…

Sparnais žingsniuoja
Per orą
Paukščiai.
Nematomos pėdos
Už nosies vedžioja
Šunelį.
Prigėrusi skausmo pėdoj
Pavirto širdis į akmenį.
Laukia stebuklo.
Plaukioja šprotai aliejuj
Konservų dėžutėj –
Krizė.
Ankščiau ir žirniai
Glaudėsi ankšty
Anksčiau.
Skuba kraujas
Venomis, arterijomis, kapiliarais…
Niekur nenubėga.
Į duburius suginė
Žuvis ir žuvytes
Triukšmingai besimaudantys vaikai.

Naktis netenka kantrybės
Kvailas žmogau,
Baiki grožėtis! – Skaityk!
Žvaigždėmis parašytus žodžius.
Stumia ežerą į gelmę
Karingas krantas
Per sausrą.
Medžio gyvybė –
Sklindantys ratilai –
Sustingo ant kelmo.
Įsitvėrę į saulės kasas
Ropščiasi medžiai
Į dangų.
Tarytum keliauninkai
Storai dulkėti
Šalikelių žolynai.

Neša dulkes
Iš vieno krašto į kitą
Keliauninkai.
Milijonus metų
Iš vandens į krantą
Lipa varlė.
Kai duodam,
Lyja.-
Kužda debesys.
Pakelės medžiai
Saldžiai vilioja
Besimokančius važiuoti.
Ant grubiai nutašyto suolo
Dvi minkštos sėdynės
Jaukiai tupi.
Vidurvasario kaitroj
Neša močiutė
Lietsargio šešėlį.
Nugaišo naktis,
Diena skinasi kelią –
Taip keičiasi režimai.
Nors basas kriaučius,
Ant galvos –
Kepurė!
Banguoja žalias miško ežeras.
Iš jo gelmės į dangų
Žiūri mėlynė.
Nors dovanos brango,
Ištirpo stebuklas
Gimimo dienos.
Išversiu pirštinę
Ir joje patalpinsiu
Visą pasaulį.
Išvagojo gilios bangos
Kaktą.
Ko nerimsti, jūra?
Linguoja mašiniukas
Bangomis –
Duobėtas kelias.
Žaidžia bangos
Per audrą
Laivasvydžius.
Tylų birželio vakarą
Garsiau viena už kitą
Rėkia varlės.
Nuslinkus žiedlapiams
Bijūno galva
Pradingo.
Skverelyje
Kryžiaus šešėliu prisidengė
Miegantis pijokėlis.
Žydroj lankoj
Baltą drūžę palieka
Šliaužiantis lėktuvas.
Paspjaudytą pirštą iškėlus
Priburia vėjų
Orų prognozė.
Infliacija, defliacija,
Potvyniai, atoslūgiai –
Bomželiui tas pats.
Baltam debesėly
Akytės juodos ir nosies taškas –
Čia toks šuniukas špicas.
Sakai man: Nezirsk!
Bet juk ne aš, o tu
Įkyriai nekreipi dėmesio.
Atsivėrė žemė,
Užsivėrė.
Liko kauburėlis.
Chebra sprendžia kryžiažodį:
Geras buvo ponas, ar blogas.
Tuo tarpu paganysiu debesis.
Svaiginančiu kvapu
Reklamuoja liepos
Nektaro ežerus bitėms.
Plyta po plytos
Baimė mūrija sieną
Tarp žmogaus ir pasaulio.
Aš nebijau mirties.
Bijau prieš mirtį
Išsigąsti.
Dangaus arenoj
Ant žydro ledo
Kregždutės čiuožinėja.
Nelengvas grožis
Nulenkė galvą
Bijūno.
Išplaukė saulė
Nakvoti
Į Švediją.
Baltame debesies kaily
Užmigo
Juodas erelio taškas.
Nebejuda musė,
Panirus į medų –
Numirė saldžiai.
Vargšas šešėlis
Nemato
Šviečiančios saulės.
Musė nėra įkyri –
Tai žmogus
Ant jos kelio vis maišos.
Prausia musė rankeles,
Padėjusi tašką


Stipresnė už lietų
Linga Leketaitė
Sėdžiu ant sofos ir nieko neveikiu. Tiksliau, žiūriu į lango stiklu ropinėjančią musę. Saulės spindulys praslysta pro šaltą ir viskam abejingą stiklą, nučiuožia kilimu ir, pasiekęs mano kojas, pakutena padą. Gražios rugpjūčio dienos, tačiau nuobodžios. Tiesa, buvom su Asta porai dienų išvykusios į Palangą, tačiau visos įdomybės tuo ir baigėsi. Nejaugi taip nuobodžiai ir pasibaigs paskutinė moksleiviška vasara? …musė nuskrido. Nėra kas veikti. Tokia bjauri nuotaika, kad negaliu imtis jokio darbo. Galva tuščia, tuščia, tiesiog baisu. Įsiklausau į tingų laikrodžio tiksėjimą, Virtuvėje mama subarškina puodais. Vadinasi, neužilgo pietūs.
-Ina, parnešk bulvių iš sodo! – pasigirsta iš virtuvės.
Vėl į sodą. Parneščiau vieną kartą iš sodo visai savaitei, ir būtų gerai, Bet ne – šviežios bulvytės skaniau, maistingiau.
Pasiimu krepšį ir velkuosi lauk. Kieme daug saulės. Šiltas vėjelis paglosto man skruostus ir paskui nusirita tolyn, išjudindamas netoliese augančio beržo lapus. Ach, kaip man viskas nusibodo.
Prie garažų visa išraudusi ir uždususi mane pasiveja Asta.
– Ina, kad tu žinotum! – sunkiai beatgaudama kvapą, pradėjo ji. Paskui staiga paklausė:
– Kur eini?
Bet, žvilgterėjusi į krepšį, varė toliau:
– Einam greičiau pas mus! Gintas sugrįžo, baidarę parsivežė… Oi, bet einam greičiau! Vėliau papasakosiu! – ir neduodama man atsikvošėti, nusitempė su savimi.
…Gintas, Astos brolis, nematė mūsų. Jis tyliai švilpavo kažkokią linksmą dainelę. Priešais vaikiną ant grindų riogsojo krūva metalinių lazdelių, kurias jis kilojo ir narstė jam vienam težinoma tvarka. Aš priėjau arčiau ir pakėliau vieną detalę, kažkuo primenančią vaikišką kastuvėlį.
– Kas čia? – paklausiau.
– Ina! – nustemba Gintas. Paskui jis linksmai, lyg sąmokslininkui nusišypso ir tęsia:
– Būk sveika, sodų princese! O šitą niekuo nekaltą metalo gabaliuką, jums leidus, pavadinsime irklo galu.
Nieko nepakeitė jo mokslai institute – vis toks pat linksmas ir šelmiškas. Jo gera nuotaika užsikrečiu ir aš.
– O vis dėlto, gal paaiškintum, kas čia dedasi!
Gintas visko imasi labai karštai. Jisai pasakoja, o aš įsivaizduoju mus plaukiančius upe. Matau saulės spinduliuose raibuliuojantį vandenį, slenkančius ir pasiliekančius toli užpakaly pakrantėje snaudžiančius karklus.
– Tu juo per daug netikėk! – staiga tarė Asta, įeidama į kambarį. (O aš ir nepastebėjau, kada ji išėjo) – kai Gintas nupasakos, tai atrodo viskas kaip pasakoj. O ši kelionė bus sunki. Juk Minija – antros sunkumo kategorijos upė
Asta gali taip šnekėti, nes jai kelionė baidarėmis nebe pirma.
Aš atsisuku į Gintą. Vaikinas nebesišypso.
– Sunku bus, bet nieko – ištversim – užbaigia jis ryžtingai.
Žinoma, ištversim.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Visai aš ištižau. Net imu gailėtis, kad nepaklausiau mamos, kuri niekaip nenorėjo išleisti manęs į tokią kelionę. O juk dar tik antra diena. Su pašaipa prisimenu savo svajones apie baidarę, lengvai čiuožiančią raibuliuojančiu vandeniu. Kur čia vanduo raibuliuos, kai ant saulės užgriuvo devyni sluoksniai ašarojančių debesų. Tokio bjauraus lietaus pilnai užtenka gyvenimui apkartinti. Kad bent vėjas nebūtų toks žvarbus ir šaltas. Per šlapius rūbus jis kiaurai iki pačių kaulų persismelkia. Ir visur tas vanduo: virš tavęs ir po tavimi. Pirštai visai sustiro, irklas pasidarė sunkus. Rankos it medinės. Štai dar vienas yris ir daugiau nebegaliu. Nebegaliu? O Asta gali, Gintas gali. Vadinasi, ir aš galiu. Privalau galėti, kad galėčiau gerbti save.
Priekyje iš upės vingio išnyra vieškelio tiltas. Juo pravažiuoja mašina. Kaip aš pavydžiu žmonėms, sėdintiems kabinoje. Ten jiems šilta, gera, neužlyja jokie lietūs, neužpučia jokie vėjai, ir svarbiausia – jų rūbai sausi.
Kartena – mūsų kelionės startas – liko toli užpakaly. Artėjam prie Gargždų. Oras visai sugedo. Danguje nematyti jokios properšos. Nuo plaukų varva vanduo, šaltos srovelės bėga per nugarą, šiurpuliais nukrėsdamos visą kūną.
– Na kaip, Ina, nenori namo? Gal baigiam kelionę? – atsisuka į mane Asta.
Baigti kelionę, kai dar neįveikėm nė pusės kelio?! Betgi tokiomis sąlygomis… Ir matau save šiltame kambaryje. Ant stalo garuoja lėkštė, kupina pyragaičių. Paimu vieną. Jis šiltas, kvepiantis…
– Ką tu pasakysi į tai, Ina? – tai Ginto balsas. Jis klausiantis, bet kartu ir tikintis, kad nepabūgsiu. Taip, Gintai, tu teisus, šimtą kartų teisus. Viską žmogus gali įveikti, tik reikia norėti. O aš noriu. Labai noriu būti stipri.
– Plaukiam toliau.
Šie mano žodžiai nuskambėjo kaip nuosprendis. Irklais vėl matuojam upės ilgį.
Lietus vis pliaupia. Ir iš kur tie debesys gali sukaupti tiek vandens​?
Nuo ilgo sėdėjimo kojos nutirpo, ir pažliugusia žeme žengi lyg ant kūjokų. Skubiai pastatom palapinę, persivelkam sausais rūbais. Kaip keista, bet per visus septyniolika savo gyvenimo metų tik dabar supratau, kaip gera, lyjant lietui ir pučiant vėjui, turėti ant galvos stogą, nors jis būtų ir brezentinis, kokia yra sausų rūbų kaina.
,Pro lietaus šniokštimą ir vėjo gaudesį girdisi laužomų šakų traškesys, supokši kirvis. Tai Gintas ruošia vakarienę dviem savo damom, pasislėpusiom palapinėje. Ir vėl aš pajuntu savo silpnumą. Tiesiog niekinu save, o prisiversti išeiti į tokį orą ir padėti Gintui nesurandu jėgų.
Šioje kelionėje aš nustojau daug kuo stebėtis. Štai, pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kaip galima per tokį lietų sukurti laužą. O iš tikrųjų pro lietaus šniokštimą jau girdisi laužo traškėjimas. Po kiek laiko į palapinę kyšteli Ginto galva, o paskui įlenda ir jis pats, rankoje laikydamas katiliuką. Nuo jo srovelėmis bėga vanduo, bet jis kaip visada geros nuotaikos.
– Na, griebkimės už šaukštų! Reikia viską suvalgyti, kad rytoj būtų graži diena.
Aš niekad nesu valgiusi tokios skanios makaronų košės. Maloni šiluma pasklinda visu kūnu, ir gyvenimas atrodo daug mielesnis.
… Ir kada gi pasibaigs tas lietus? Brezentas nebeišlaiko, ir keli lašai nukrenta ant manęs. Atsisėdu ir perbraukiu pirštu per palapinės stogą. Visas vanduo nubėgti nespėja, ir laikas nuo laiko lietaus lašai kapsi žemyn. Slenkuosi arčiau Astos. Jaučiu, kad ir ji nemiega.
-Kiaurai miegmaišis peršlapo, – skundžiasi ji, kalendama dantimis.
Pakelia galvą ir Gintas.
– Keičiamės vietomis, – taria jis.
Asta klusniai lenda iš maišo. Ir nuo tų žodžių darosi šilčiau, nors nesilpnėja lietus ir iki ryto niekam nebepavyksta nusnūsti. Susitraukę nuo šalčio, nekantriai laukiame ryto. O kaip ilgai jis neateina…
Štai pagaliau ir aš namie. Sėdžiu ant sofos ir žiūriu pro langą į lietų. Žiūriu ir šypsausi. Argi sunki buvo kelionė? Nežinau. Įveikus Miniją, Nemunas pasitiko priešiniu vėju. Po to dešimt kilometrų teko kovoti su ištvinusia Šyšos srove. Kaip malonu, kad visa tai įveikėm.
Žiūriu į lietų ir šypsausi. Argi sunki buvo kelionė? Sunkiausia visada juk priekyje.
… Iš virtuvės atsklinda kilojamų puodų barškėjimas. Pašoku.
– Gal į sodą nueiti?
– Ką tu čia per tokį lietų.
Čiumpu krepšį ir bėgu. Kieme balos tiesiog „verda“ nuo lietaus. Aš šokinėju per jas, nejausdama, kaip per mano veidą ritasi vandens lašai.
Pilk, lietau! Pilk! Tu norėtum visus, kas gyvas, suvaryti į pastogę, tačiau aš tavęs nebijau.
Aš stipresnė už lietų!

 

SVEIKAS, RUDENĖLI

Vartaliojosi rugpjūtis
Nuo giedro ant lietingo šono
Su griausmais.

Saulė bešildo
Tik vieną skruostą –
Rudenėja.

Ruduo ir vasara
Žaidžia šachmatais
Juodas debesėlis uždengė baltą.

Išplaukė saulė
Nakvoti
Į Švediją. Linga Švanienė

Užėjęs lietus
Subraižė orą
Punktyrais.

Jau antra savaitė
Tupi drugelis ant sienos.
Nebegyvas.

Vidinėj karalystėj dargana
Ir lietūs tęsias –
Norėčiau aš išskristi į pietus.
2010 09 01


 

1. banalybių banalybės
Štai paklausyk iš šono dviejų įsimylėjusių žmonių burkavimo – banalybių banalybės. O kaip jiems gera.
21 gegužės 2009
9 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
1. vistiek sakau
Pasakiau kartą dukrytei:
-Aš tave myliu.
-Žinau, – atsakė.
Net jei ir žino, vistiek sakau.
19 gegužės 2009
20 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0

neįlipsi į tą pačią balą du kartus
Taip jau išeina, kad lipu ir lipu į tą pačią balą. Atsiprašau, ne į tą pačią. Nes antrą kartą įlipti į tą pačią balą neišeina, kaip ir į upę. Kas kart vis kita bala, panašus naujas patyrimas, neįprasti pamokų niuansai, kitas vėjas, kitoks oras. Apsitaškau nuo galvos iki kojų. Paskui save durninu, panosėj keiksnojuosi ir žadu: daugiau niekada. Tiesa, tų pažadų buvo tiek daug, kad jais nebetikiu ir negaišuodama einu ieškoti savo mylymos nepakartojamos balos.

Ir nesakykit man: žiūrėk po kojom, dairykis į šalis, nebūk tokia rimta ar pasistenk surimtėti. Beviltiška. Toks charakteris. O ant jo spygliuojasi mane supantys žmonės, vyniojasi įvykiai, sukasi visata. Ir skamba visa tai pasaulio drobėje kartais skaidriai, kartais gergždžiai, o kartais… Pasitaiko tokių akimirkų, kai manoji nata pakyla virš visuotinio bruzdesio ir skimbteli va anos žvaigždutės mirksėjime.

O ryt vėl lipsiu į balą. Ne tą pačią. Jau kitą. Nes šiąnakt joje virpės manosios žvaigždutės mirksinti daina.

1. VK ir NE TAS
Tai atsitiko seniai. Ir tai buvo įvykis. Į rajono miestelį atvyko koncertuoti populiarusis VK su grupe. Kultūros namų salė pilnutėlė. Į būrį susispietė tiek jauni, tiek vyresni. Ir scenoje karaliavo vyriška grupė su akiniuota barzda priešakyje. Gausūs plojimai sekė dainą, juos – vėl nauja daina. Ir taip tęsėsi, kol į sceną vyrija išritino brangakmenį – merginą. Stiprus skaidrus balsas lyg saulės spinduliukas užpildė širdis. Jis virpančia gija kilo virš vyriško tembro srauto ir tuo kontrastu, tuo tyrumu rodėsi toks ypatingas, mielas ir reikalingas. Ir čia, nušniokštus plojimams, iš priekyje manęs sėdinčių vaikinų grupelės pasigirdo iššaukiantis „Kekšė!” VK sureagavo žaibiškai ir griežtai: „ Prašau tai pasakiusįjį tuoj pat išeiti iš salės!” Virš galvų pakibo laukimas, o nuščiuvusių vyrukų grupelė tiesiog prisiplojo. „Mes nekoncertuosim, kol išsišokėlis bus salėje!” – barzda kapojo tiltus, o galvos ėmė suktis į mūsų pusę. Tyla tįso. Atrodė, kad nusitęsė per amžinybę. Jau net badėsi tylos nepadorus ilgumas. Dar akimirka – ir muzikantai susirinks daiktus, nes nepaklusti ištartam tonui buvo neįmanoma. Bet jaunuoliai salėje neatplėšiamai prilipo prie kėdžių. Ir staiga vienas vyrukas atsistojo. Prasibrovęs eile per sėdinčiuosius jis išėjo pro duris. Ore kabojęs kirvis išgaravo, salė lengviau atsikvėpė – teisybė buvo atstatyta ir koncertas vėl įsibėgėjo. Tik kažko gitaros bosas mano ausyse vis kartojo: „Ne tAs, ne tAs, ne tAs…” Nes išėjo ne tas, kuris šaukė.

Mano kiemas
Kartais manyje gyvenantis vaikas atsikelia iš vidinio guolio ir išeina pasivaikščioti. Tada norisi krėsti nesąmones, juoktis iš piršto, priešgyniauti rimtasnukiams pasipūtėliams, užmiršus, kad prieš minutę pati išsilukštenau iš tokio kiauto, elgtis taip, kaip nepritinkamano metų merginai , svajoti. Tokiais atvejais kartais pasirašo eiliuotai. Žinau, kad vaikiškai. Tad, prašau, ir nežiūrėkite rimtai Jei bus ūpas, gal ir daugiau eiliukų pabloginsiu . O dabar kviečiu į savo kiemą, kuris nuo slenksčio jau šiek tiek prasiplėtė ir toliau plečiasi. Lyg besiplečianti visata.

Mano kiemas

Vakar mano kiemas buvo
Pieva ligi upės,
O dabar jau įsisuko
Paupio keliukas.

Priartėjo miško galas.
Matot, koks nachalas!
Pakrašty jau kojas valos,
Šiepas, sako: “Labas!”

Upė pamiškėn priklydo,
Niurna savo brydę.
Gurgtelėti man išdrįso:
„Aš tave pažįstu!”

Net dangus naktinis vaipos,
Šypsosi į ūsą –
Mano vyzdžiuose išraižė
Tūkstantį žvaigždučių.

Ir dabar jie, tartum vynas,
Supa ir svaigina…
Taip kvailai mane nuskynė…
Ir prisijaukino.
11 gegužės 2009
6 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
11 gegužės 2009
6 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
1. Pelenės pamoka
Pasakius “vienas du”, reikia sakyti ir “trys”. Iš tiesų, tai – nereikia. Niekas manęs neverčia. Galiu ir nesakyti. Manau, kad nedaug nuo to kas pasikeistų. Bet – noriu. Ir štai iš po kompiuterioklavišų sprūsta trečias blogas.

Papasakosiu, kaip Pelenė išmokė mane ne tik kambarius tvarkyti, bet ir kai ko daugiau.

Tais laikais, kai dar mokiausi mokykloje, mano jaunatviškus pečius slėgė prievolė suplauti po pietų indus , sutvarkyti virtuvę ir kambarius. Burgzdavau, purkštaudavau sau patylomis, o išoriškai stengdavausi vaidinti pavyzdingą dukterį. Ne visada pavykdavo. Ilgainiui nemėgstamo užsiėmimo paįvairinimui pradėjau įsivaizduoti, kad aš esu vargšė Pelenė (vargšele savęs net nereikėdavo įsivaizduoti, nes tokia būdavau), kurią piktoji pamotė verčia visokius namų ūkio darbus dirbti. Prisimenat pasaką, kurioj Pelenė nesmerkdavo savo skriaudėjų, o nuolankiai priimdavo jai skirtus likimo smūgius? Taip ir aš lėkštes, puodus plaudavau dainuodama, sukdavau valsus su šluota, energingai tirpdydavau kambarių netvarką ir drėgna šluoste glostydavau ant baldų prigulusias dulkes. Paskui už įsivaizduojamas pamotės tikrąsias dukteris ruošdavau namų darbus. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad taip nemėgstamas užsiėmimas nusidažydavo kitomis, gerokai šviesesnėmis spalvomis.

Ir tik gerokai vėliau supratau, kad Pelenė tada mokė mane, kaip galima pakeisti požiūrį ir nemalonius dalykus paversti jei ne maloniais, tai bent pakenčiamais. Ir dabar dar kartais tuo pasinaudoju.
6 gegužės 2009
9 komentarai(-ų)

Rašiau šią žinutę internetinei praeivei, pasivadinusiai liūdinčia nakty, ir dalinausi su ja nuotrauka, kurią man atsiuntė kitas pažįstamas, iš interneto išniręs fotografas. Skiriu šį blogą dar vienai draugei iš interneto – Jūratei (etaruj), nes pokalbis apie jodinėjimą, jos jaunystės aistrą, vėl privertė mane prisiminti man svarbią nuotrauką ir kadaise rašytą komentarą. Nuotrauka čia: http://www.photoline.ru/photo/1219859038

Mašiniukas, taškydamas pliurzę ir skleisdamas krintančių snaigių užsklandą, artinasi link miesto. O viduje šilta. Neskubu (nes tokiu oru nelabai ir paskubėsi). Šilta ir širdyje. Išnyksta sniegas, ir prieš akis iškyla dar vasarą draugo atsiųsta nuotrauka – garbanota šviesiaplaukė mergaitė, įsikabinusi į žirgo karčius ir priglaudusi skruostą prie galingo draugo ausies, plaukia mariomis. Laimingas veidelis, šypsena ir žėrinčios akys virš vaikiškų akinukų (iš kur čia akinukai? jie lyg ir netinka tokiame laukiniame vaizdelyje, bet nuimk juos – ir pritrūks paties svarbiausio štricho). O priekiniame nuotraukos plane – gražuolio žirgo galva. Susikaupimas ir rimtumas dvelkia iš aksominių didžiulio gyvūno akių. Atrodo, jis neša ne mergaitę, o atsakomybę už mažąją raitelę plačiose erdvėse.

Ir staiga suvokiu, kuo mane pakerėjo ši nuotrauka – juk ta mergaitė ant plaukiančio žirgo nugaros – tai aš. Amžinoji aš, kuri niekada nepasens ir liesis džiaugsmu iš smagumo, nes yra saulė, oras, vanduo, bet svarbiausia – yra jis, draugas, nė akimirkai neprarandantis budrumo. Ir nors už lango šlapiais kąsniais drimba, žinau, jaučiu, kad saugantis ir mylintis mane – čia. Nors imk ir glausk skruostą prie jo skruosto, nes rankos užimtos – jos laikosi karčių.

Mieloji liūdinti nakty, šok greičiau pas mane ant juodbėrio nugaros. Mano draugas stiprus, nesunkiai perneš mus per tave ritančią bangą. Pasieksim krantą. Ir vėl galėsi eiti. O aš tau mosiu. Ir lydėsiu žibančiomis akimis, siųsdama šypseną per vaikiškus akinukus.
2008 m.gruodis
27 liepos 2009
21 komentarai(-ų)
r

pabūkim kartu
Pabūkim kartu
Patylėkim drauge
Laivai du erdvių vandenyne
Tikiuosi, geriau
Aš suprasiu save
Išgirdus tavosios plakimą.
kai būna ilgu
Kartais užslenka ilgesys. Lyg vilkas įsėlina į mano palaukę ir tyliai kaukia. Vėjas gena debesis bei taršo garbanas. Medžiai mojuoja šakomis. Pagaugais šiaušiasi upės paviršius. Iš miško išlenda šešėliai. O aš stoviu įstrigusiom kojom ir tuo pačiu vejuosi tolstantį traukinį. O gal lėktuvą? Ir žinau, kad yra daugybė kitų traukinių, lėktuvų, bet man reikia to vienintelio. Mano. Į kurį vis nepataikau įsėsti, ir kurio tolstanti uodega nyksta už gyvenimo posūkio.

Pabūsiu su tavim, mano ilgesy. Nevarysiu tavęs, nestumsiu. Žinau, kad dar kiek ir – išeisi. Kaip išėjai daugybę kartų, kad vieną netikėtą vakarą grįžtum ir primintum apie mano nuvažiuojantį traukinį. O gal – lėktuvą? Į kurį aš niekada taip ir neįlipsiu.

tolima atostogų kelionė
Štai ir grįžau. Ir, kol skalbimo mašina sunkia iš rūbų kelionės prakaitą, klestelsiu prie blogo. Neketinu pateikti atostogų ataskaitos. Geriau papasakosiu, kas labiausiai patiko ir kas labiausiai vargino.

Pabuvojusi kalnuose ir vėl lengvai pavydžiu gyvenantiems išraiškingo reljefo vietovėse. Kalnai yra kalnai, o jų grožis – neapsakomas. Vakarų civilizacija gerokai apkarpė aukštųjų viršūnių nepasiekiamumo didingumą – ištampė laidus pakeltuvams, išvyniojo takelius pėstiesiems, įrengė aukštikalnėse restoranus, kuriuose gali mėgautis vyno taure ir įstabiausiomis panoramomis praktiškai nė žingsnio aukštyn nežengęs. Tai žinoma suteikia galimybę vyresnio amžiaus ir neįgaliems žmonėms atsidurti nerealiose vėjų karalystėse, tačiau sveikas žmogus daugiau sau gautų nors dalį kelio savomis kojelėmis įveikęs. Rodos, kad ir atsiveriantis grožis būtų tada brangesnis. Kai kurie taip ir elgiasi. Mes dėl laiko stokos tik kartą kilom patys, bet ir ilgi nusileidimai sumušdavo ant padų pūsles bei nuvarydavo nuo kojų. Didžiulį įspūdį paliko vidurvasarį aukštikalnėse slidinėjantys žiemos pramogų mėgėjai.

Kelionėje nepatiko labai jau tolimas kelias. Sukorėme automobiliu beveik penkis tūkstančius kilometrų. Galit įsivaizduoti, kiek laiko teko praleiti ant ratų. Negalėdavome net ilgėliau stabtelėti miestuose, nes vis dar laukė daugybė kilometrų. Skubėjimas ir užsidarymas mažoje erdvėje sukeldavo ir suirzimą, apmaudą ar net pyktį, kad daugelį įžymių vietų tegalime pamatyti tik pro automobilio langą. Būdavo momentų, kai maršrutas rodėsi absurdišku, tačiau Šveicarijos Alpės atpirko visus vargus. Ir kompanija išlaikė ištvermės ir darnumo išbandymus iki galo. Pasitaiko, kad kelionėse buvę draugai atitolsta, o man labai džiugu, kad su drauge dar labiau suartėjome. Žinoma, draugė kaip žmogus pasitaikė neeilinė, bet (norėčiau, kad patikėtumėt) ir aš ne pati didžiusia zanuda.
rezervas mirtinam reikalui
Vakar sužinojau, kad beišsikraunantį mobilų telefoną dar galima atgaivinti iš atsarginių rezervų – reikia surinkti tam tikrą skaičiuką ir gęstančios galimybės ištarti pačius svarbiausius dalykus vėl įsižiebia. Kad per daug nenudžiugtumėte, pasakysiu, kad ne visi mobilaus telefono aparatai turi tokią galimybę.

Bet ne apie tai norėjau prabilti. Kilo mintis pašnekėti apie žmogiškuosius rezervus. Kai sakai “Daugiau nebegaliu”, žinok, kad gali. Ir gali iš tiesų daugiau. Pateiksiu iliustraciją.

Per dykumą ėjo senis ir jauna moteris su kūdikiu ant rankų. Svilino karštis, aplinkui vieni smėlynai. Krito senis ant žemės: “Nebegaliu daugiau. Viskas. Noriu numirti. Palik mane. Tu dar turi šansą išeiti. Gelbėk kūdikį.” Suprato moteris, kad jokie žodžiai senio nepakels. Padėjo ji kūdikį šalia gulinčio ir nuėjo neatsigręždama. Po kiek laiko po berezultačių priekaištavimų ir sriūbavimų senis jau klibinkščiavo iš paskos, nešdamas kūdikį.

Štai taip, mielieji, rezervų ir mes turime, tik gal nevisada žinome, kaip juos įjungti. O gal paprasčiausiai nepasitaikė mirtinas reikalas.

padažas stringančiam suvokimui

Trečiadienis, 17 birželio 2009 13:34
Labai mėgstu palyginimus. Jie lyg vartai, per jausmus atveriantys kelią į sąmonę. Protas gromuluotų gromuluotų sausas teorijas, daugiau ar mažiau sėkmingai stengdamasis praryti, o jausmai lyg padažas nuskraidina kąsnį tiesiai į suvokimą. Aštrūs jausmai veikia kaip aštrus padažas. Taip, kad dar kurį laiką neišeina atsikvošėti. Ne be reikalo palyginimais kalbėjo Jėzus.

Žemiau pateikiu aukščiausio lygio kalbėjimo palyginimais pavyzdį. Kažkada skaičiau internete, dabar prisimiršo, tad jei pastebėsit netikslumų, nepykit.

Pas išminčių atėjo samurajus. Ir ne šiaip sau samurajus, o samurajų samurajus. Daugybę metų jis praleido mūšiuose, šimtus kartų žiūrėjo mirčiai į akis, o dabar atėjo ir stojo prieš išminčių:
-Aš esu samurajų vadas ir noriu tavęs paklausti, kur yra vartai į Rojų, o kur vartai į pragarą.
Išminčius pažiūrėjo į karį ir kad ims raitytis iš juoko:
-Tu – samurajų vadas? Cha cha cha! Negaliu patikėti! Nusmurgėlis net uodo neužmuštų! Kiškis ir tas drąsesnis. Cha cha cha! Сho cho cho!
Įtūžo samurajų vadas, žaibiškai ištraukė iš makštų kardą. Blykstelėjo saulėje orą skrodžiantys ašmenys, kai vieną akimirką senasis karys greičiau suvokė, nei išgirdo išminčiaus žodžius:
-Čia yra vartai į pragarą!
Jis užgimsta kas rytą

Užgimsta Jis kas rytą
Pakeisti šį pasaulį
Įkvėpti gurkšnį oro
Nusišypsoti saulei
Pakelt akis į dangų
Nugrimzt į gelmę jūros
Ir sumokėti brangiai
Už ašarėlę sūrią
Pakalbinti daigelį
Žvaigždutei pamirksėti
Padengti baltą stalą
Išgert arbatos mėtų.
Taip paprasta ir gera
Kartu pabūt šiandieną
Išgirst kaip laikas šnara
Kartodamas naujieną –
Jau laikas atsibusti
Jau metas praregėti
Iškeisti kardą rūstų
Į skambų vyturėlį
Žvilgsniu paglostyt žolę
Mintim pralenkti vėją
Ir atiduoti skolą
Brangiausiajam Kūrėjui.
Keli žodžiai apie senatvės grožį
Artėjant ryškiausiai kalendorinei šventei, versiančiai metų skaičiaus atžymą, žaižaruojantis šviesomis ir šurmuliu šventinis maratonas kartu su dovanomis atneša ir liūdesį – dar vienas laiptelis galo link, dar viena vinis į ruošiamą karstą ar dar viena malka naikinančios ugnies žaizdran. Sekundė po sekundės, lašas po lašo, tyliai bet neišvengiamai artinasi senatvė.

Dieve, na kodėl sugalvojai taip negražiai užbaigti žemišką gyvenimą?

Bandau įsivaizduoti žmogaus gyvenimą kaip kopimą į kalną. Papėdėje palieka daug nereikalingų, nesvarbių, nereikšmingų dalykų. Su kiekvienu žingsniu link viršūnės blunka išorinis rūbas, atverdamas matantiems vidinį grožį. Silpsta proto galios, tačiau atlaisvinami sielos sparnų gniaužtai ir leidžiama jai laisviau kvėpuoti. Į veidą ir širdį kosmoso vėjais dvelkia vienatvės šaltis – taip, bet tokia visų, kopiančių aukštyn dalia.

Štai ir truputį gražiau. Ir nebe taip baisu ir liūdna. Ačiū Tau, Dieve.
16 gruodžio 2009

1. šulinys
Pasižiurėjus žemyn į šulinį, kažkur giliai matai kitą pasaulį, alsuojantį į tave vėsa ir vos juntamu gaudesiu. Tenai plaukia debesys ir kažkokia žmogysta pasilenkusi per kraštą žiūri į tave. Tada pagalvoji, o kuris pasaulis yra tikras. Gal tai aš esu tik kažkieno atvaizdas.
11 lapkričio 2009

1. kaip namuose susišluostė visi rankšluosčiai
Ką tik pasakiau Andželikai, kad manęs nemyli loterijų dievas, ir pro jo valdas pražingsniuoju nusukta nosimi. Tik staiga sąmonė lyg nušvito – supratau, už ką manęs nemėgsta dalijantis loterijų perlus. Bet geriau papasakosiu nuo pradžių.

Kartą dalyvavau vienos kompanijos pristatymo renginyje, kurio pabaigoje svečius apdovanojo loterija. Pagrindinis prizas – romantiškas savaitgalis dviem prabangiame viešbutyje Palangoje. Kartais būna akimirkų, kai tiesiog matai į tave nukreiptą likimo vamzdį. Tąkart būtent taip ir jaučiausi. Kitiems dalino visokius niekus. Kartu su manimi atėjusi draugė jau džiaugėsi rankšluosčiu, iš kurio buvo susuktas kupranugaris. Artėjo kulminacinis šūvis. Bac! – pro šalį. Net antakiai stryktelėjo iš nustebimo. Bet ne. Laimingasis akimirksniu neteko laimėjimo, nes, kaip greitai išaiškėjo, buvo iškeliavęs, nesiteikęs sulaukti renginio pabaigos. Pakartotinis bandymas, kaip ir žinojau, pataikė į mane. Nebeerzino.

Parvykau namo ir pranešiau brangiausiajam: “Turiu dvi naujienas: vieną gerą, kitą blogą. Nuo kurios pradėti?” Nepasitikintis žvilgsnis. Pradėjau nuo: “Laimėjau romantišką savaitgalį dviem!” Susiraukė ir išsiviepė. Teko skubiai taisyti padėtį: “Nepergyvenk! Didįjį prizą iškeičiau į rankšluostį”. Tik burbtelėjo: “Na, ir gerai”.

Ach, tie vyrai niekada deramai neįvertina moterų. Kiek man reikėjo įdėti pastangų, subtilumo, išmonės, gudrumo, kad įtikinčiau draugę, jog mūsų namuose susišluostė visi rankšluoščiai.

30 spalio 2009
70 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
1. būti ar nebūti vegetaru
Šį blogą parašyti mane paskatino Beata, pasiteiravusi, ar tiesa, kad nevalgau mėsos. Iš tiesų, jau daugiau nei dešimt metų kaip mėsa prapuolė iš mano raciono, ir dėl to galvos nesuku. Tik iškilus jau eilinėmis tapusiomis nagų –ragų, kiaulių gripo epidemijoms, šypteliu ir pagalvoju, kaip gerai, kad manęs tai neliečia. O tada, pradžių pradžioje lemiamą įtaką apsisprendimui turėjo perskaitytas staraipsnis apie adrenaliną. Dar mokykloje mokėmės, kad iškilus mirtinam pavojui, gyvūno organizmo ginybinė sistema žaibiškai išmeta į kraują adrenaliną, kuris suteikia raumenims energijos ir nelaimėlis skuodžia kiek kojos kerta. Straipsnyje buvo atkreiptas dėmesys, kad naminiai gyvuliai, transportuojami į mėsos kombinatus, patiria didžiulį siaubą, raumenys prisipildo adrenalino, o jį sudeginti nėra kaip. Neišnaudotas adrenalinas lieka paskersto gyvulio mėsoje. Galima tik spėti, kaip veikia žmogų šis nečystas produktas, kas persiduoda, kas nepersiduoda, bet man to užteko, kad mėsiškiems produktams pasakiau “ne”.

Vėliau teko skaityti ir daugiau argumentų. Tiek už, tiek prieš vegetarizmą. Nieko neagituoju, nes priklausomai nuo konstitucijos, nuo gyvenimo būdo mėsiški patiekalai gali būti puikus maistas. Manau, kad besaikis tortų, bulkučių, šokoladų ir spurgų vartojimas plius sofos režimas kenks kur kas labiau, nei storas kepsnys ir keli muštiniai, derinami su dideliais fiziniais krūviais, grynu oru ir protingu badavimu.

Įdomu, kokie gyviai esat jūs: mėsaėdžiai ar žoliaėdžiai. O gal visaėdžiai?
24 spalio 2009

13 spalio 2009
15 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
1. sapnuoju gyvenimą
O gal sapnuoju aš gyvenimą –
Šias klajones, šituos vargus
Ir atsibusiu mirksnį lemiamą,
Kai horizontų nebebus,

Kada erdvėj bekraštėj skriesiu,
Kai būsiu vIsa ir visur,
Kai amžiną visatos giesmę
Giedos galaktikų dangus.

Ir žvelgdama į žydrą žemę,
Taškutį mielą tarp žvaigždžių,
Ištarsiu jai: Mažyte mano,
Tas sapnas buvo nuostabus.

2009 m. spalis
11 spalio 2009
48 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
Raktas su raudonu šniūreliu
Pamenat, šaukiau, kad pamečiau raktą su raudonu šniūreliu. Kad jau apsiskelbiau, dabar jaučiu pareigą pranešti, kur tą pražuvėlį radau. Rodės, kad nėr vietos, kur nebūtų žiūrėta. Rankinukas išknistas, kišenės ir padalkai iščiupinėti, batai išuostyti, net į šaldytuvą žvilgterėjau ir puodus iškilnojau. Buvau jau rankas nuleidusi. Bet viltis dar laikėsi, nesmuko. Sakiau sau: turi atsirasti, juk neišgaravo. Ir tikrai po dviejų dienų visai netyčia slapūno buveinė buvo užtikta. Virtuvėj riogso senutėlis minkštas kampas, tai raktas kartu su šniūreliu ir įlindo į tarpą tarp dviejų foteliukų. Galėjo ten šimtą metų pratūnoti, bet kažkas stumtelėjo vieną iš foteliukų ir atsivėrusiame plyšyje, dulkių ir trupinių pasaulyje puikavosi raudonas šniūrelis. Raktas akimirksniu buvo ištrauktas į dienos šviesą ir… Pala, o kur dabar aš jį padėjau?.. aaaa, ant lovos. Tikiuosi neįlįs į užvalkalą. Ten tai amžius nerasčiau. Ir dar. … Reikės kokią dieną įsisukti po foteliukais pas dulkes ir trupiniukus. Gal dar ką nors gero rasiu.

aš sukursiu
Jau kuris laikas norėjau įdėti į blogą vieną eiliuką. Ne iš to žalio sąsiuvinio, o iš kito, irgi žalio, tik ankstesnio. Bet vis delsiau. Gal bijojau, kad jis niekam nepatiks? Na, juk norisi, kad nors kažkam patiktų… O dabar jau kuris laikas žinau žmogų, kurio siela dainuoja ta pačia nata ir ritmu. Ir tas žinojimas, o gal viltis, išvaiko mano bailius kiškius ir balnoja liūtą, ant kurio dar kartą atjoju į netlogo blog’us.

Andželika, neilgai mes bendraujam, bet to užteko, kad pastebėčiau, jog sugebėjai išlaikyti savo jausmų tyrumą ir skaidrumą. Kaip ir moteriškumą. Gal todėl, kad tenka būti keturgubai moteriška savo keturiems gyvenimo vyrams, kasdieną kuriant namuose šilumos ir meilės oazę? O gal paprasčiausiai todėl, kad tu tokia esi.

AŠ SUKURSIU

Aš sukursiu šalį šviesią,
Kur akmenys pražysta
Ir gėlės medžiais tiesias
Ir niekad nenuvysta.

Aš sukursiu šalį linksmą,
Kur rytmetys pragysta,
Ir skaidrios spalvos linksta
Vaivorykštėlės dygsny.

Aš sukursiu šalį grožio,
Kur žėri žvaigždžių laukas,
Kur kelias baltų rožių,
Ir pieno upės plaukia.

Aš sukursiu šalį šventą,
Kur žmonės žino esmę
Ir su Dievuliu renčia
Pasaulį dar gražesnį.
9 spalio 2009
44 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
raktas su raudonu šniūreliu
Pamenat, šaukiau, kad pamečiau raktą su raudonu šniūreliu. Kad jau apsiskelbiau, dabar jaučiu pareigą pranešti, kur tą pražuvėlį radau. Rodės, kad nėr vietos, kur nebūtų žiūrėta. Rankinukas išknistas, kišenės ir padalkai iščiupinėti, batai išuostyti, net į šaldytuvą žvilgterėjau ir puodus iškilnojau. Buvau jau rankas nuleidusi. Bet viltis dar laikėsi, nesmuko. Sakiau sau: turi atsirasti, juk neišgaravo. Ir tikrai po dviejų dienų visai netyčia slapūno buveinė buvo užtikta. Virtuvėj riogso senutėlis minkštas kampas, tai raktas kartu su šniūreliu ir įlindo į tarpą tarp dviejų foteliukų. Galėjo ten šimtą metų pratūnoti, bet kažkas stumtelėjo vieną iš foteliukų ir atsivėrusiame plyšyje, dulkių ir trupinių pasaulyje puikavosi raudonas šniūrelis. Raktas akimirksniu buvo ištrauktas į dienos šviesą ir… Pala, o kur dabar aš jį padėjau?.. aaaa, ant lovos. Tikiuosi neįlįs į užvalkalą. Ten tai amžius nerasčiau. Ir dar. … Reikės kokią dieną įsisukti po foteliukais pas dulkes ir trupiniukus. Gal dar ką nors gero rasiu.
20 rugsėjo 2009
44 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
artistė ir žiūrovė
ti jau kap kam skirta – vieniems ziurovu sale, kitiems scena… (narajanka)

Užlūžo vakar kompas ir, nebegalėdama atsakyti narajankai, nusinešiau jo žodžius į patalą. Tikrovėje ar per miegus kažkas dzingtelėjo, bėgantis garsas praskyrė užmaršties debesis ir pasirodžiusi žvaigždutė atsiliepė: “O juk pati esi artistė ir žiūrovė.” Tokiais žodžiais baigėsi vienas mano eiliukas, parašytas po naminio barnio užslinkusioje klampioje tyloje. Niekam jo nerodžiau. Net rodės, kad jis pasimetė, išnyko. Lyg ir nebuvo. O va, vėl suskambo. Ryte iš po krūvos knygų išpešiau žalią sąsiuvinį ir ištraukiau nebuvėlį. Ką norėjai pasakyti? Į žmones? Suraibuliavo abejonė: “Kuo čia girsies? Tuštybe? Nemokėjimu dorai išgyventi net skausmo?” Bet praėjęs metai leido ramiau pažiūrėti ir uždegė žalią šviesą.

ARTISTĖ IR ŽIŪROVĖ

Tie žodžiai išrėkti staiga išretino,
Kas buvo kaupta, ir tai tapo svetimu –
Išskydo, ištrupėjo, tuščia, pilka, plika…
Net ne graudu, tiktai beprasmiška paliko.

Lyg virš duobės bedugnės, tarp dangaus ir žemės,
Be pėdų, be šešėlio. Niūrūs vėjai semia
Apatiško, blankaus kvėpavimo likutį…
Ir darosi tas pats, ar būti, ar nebūti.

Ir netgi tai išsirietė į mandrą pozą
Vaidintam skausmui lyg giliam tikrumui rodyt.
Šlykštynė – ne spektaklis, dar klaikesnė proza.
O juk pati esu artistė ir žiūrovė.
18 rugsėjo 2009
33 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
krepšinis? – nesergu!
Man tiesiog įdomu, ar tarp netlogiečių yra tokių, kurie nežiūri krepšinio. Mano diedas šįryt atsikelti niekaip negalėjo. O aš nežiūriu. Net jei žiūrėčiau, tai sirgčiau už gražų žaidimą, o ne už lietuvius. Žinoma, būtų smagu, jei gražiai žaistų lietuviai, bet pats procesas man kur kas svarbiau už rezultatą. O kaip jūs?
10 rugsėjo 2009
39 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
ar galima išeiti
Visiems, kurie mane girdite, sakau: negalima! Net jei jausies išpurvintas ir sudrąskytas piktai mestų žodžių. Net jei už netlogo ribų gyvenimas versis kūliais ir tave ridinės lyg smiltelę audringos jūros bangos. Net jei pasaulis skils, o dangus grius, sakau, nesunaikink savo anketos netloge vienu mygtuko spustelėjimu. Taip, tu turi teisę taip pasielgti. Tačiau žinok, kad taip paprastai viskas neužsibaigia. Vienu ypu nukirsti ryšiai su žmonėmis, kurie tavo gyvavimo netloge laikotarpiu spėjo prisirišti prie tavęs, kuriems tavo buvimas šalia tapo svarbus, dar kurį laiką skaudžiai talžys jų akis ir širdis. Jiems bus ir gaila tavęs, išnykusio be pėdsakų, ir kartu apmaudu, kad negali tavęs palaikyti, kai tau to reikia. O kartu bus pikta ir be galo skaudu, kad taip negailestingai buvo spjauta į juos ir į tai, kas per ilgą laiką po kruopelę, po smiltelę kaupėsi ir išaugo, susivijo, susimezgė į sielų ryšį.

Todėl sakau: negalima išeiti vienu ypu. Geriau nutilti kuriam laikui, palikti atviras duris, kad galėtų užeiti tie, kam norisi užsukti, kad galėtų čia pasėdėti, pamaklinėti po dulkėmis nuklotus žodžius ir vaizdus. Ir tik ilgainiui, užžėlus takeliams, jei nepersigalvosi, galėsi savo netlogo kertelėj tyliai užgesinti šviesas.

rimatam ir puškinas
Tik nesakykit, kad raštelių amžius gęsta. Šuoliuojančios technologijos baigia išspardyti užrašiukus ant popieriaus, tačiau juk esmė ne tame, ant ko ir kuo parašyta žinutė, o perduodamoje informacijoje ir jausmuose. Kartais ir tos informacijos siuntinukas gali būti mikroskopinio dydžio – vienas du žodeliai, žiedelis ar tik taškiukas, skliaustukas, kabliukas. O kai ir tų pritrūksta, tai persiuntinėjami saldūs trafaretai arba plastmasinių rožių pavidalo poezija. Ir šiais laikais pasitaiko, kad iš žinučių srausto išnyra kokio originalo koja ar plunksnos galas. Pavyzdžiui, netlogietės Rimatam pasibeldimai visada turi savo stilių, braižą, skonį ir kvapą:

Remdamasi gero tono taisyklėm iškilmingai atvykau pažintinio vizito.

Nu va. Pašmirinėjau. O tokios krysos kaip aš dykai nevaikšto. Padariau auditą ir reviziją tamystos anketoj. No i ko aš gal pasakyt? Aptingot, frau madam, blog’ų mažai, nuotraukų irgi netiršta. Prašom atkreipti dėmesį į audito išvadas!

Atajau durų paklibint, sakau, gal viena akim pro plyšį žiūrai, kas netloge dedas.

Vienu ypu teleportacijos būdu nusprendžiau aplėkti draugus. Jei nieko nėr namie, prismeigsiu prie durų terbelę su linkėjimais.
Ir kiti netlogiečiai savo batuose atkeliauja bei savomis vėliavomis pamojuoja, bet apie juos gal kitą kartą. O Rimatam vaikšto po netlogą kaip po gyvenvietę ir savo originalius raštelius ant durų kabinėja. Taip ir prisiminiau Puškiną, kuris kartą bergždžiai ėjo lankyti draugo. Tas draugas buvo Žukovskis, Getės, Grėjaus, Tomsono ir kitų autorių vertėjas. Kadangi nieko namuose nebuvo, Puškinas bac ir prisegė raštelį:

Штабс-капитану, Гете, Грею,
Томсону, Шиллеру привет!
Им поклониться честь имею,
Но сердцем истинно жалею,
Что никогда их дома нет.
Žukovskis, aišku, apgailestavo, kad Aleksandrui apsilankius, blūdinėjo kitose parapijose, todėl deramai ištaisė klaidą – nenuleisdo raštelio į šiukšlinės užmarštį, o įlipdė jį į Puškino aukso fondą ateities kartoms.

Ir aš, kaip Žukovskis, surinkau draugužės Rimatam raštelius ir sudėjau į blogą, nuoširdžiai vildamasi, kad jos aukso fondas ims pūstis kaip ant mielių.
12 rugpjūčio 2009
17 komentarai(-ų)
reitingas: 10,0
laukimas
Žiauriai nemėgst stovėti eilėse, nes jose laikas darosi priešu numeris vienas, kurį žūt būt reikia užmušti. O aš – švelni būtybė. Man ir uodą gaila nutrėkšti. Kartą perkasinėdama kompostą radau pelės urvelį. Pilkauodegė mama virvir ir pasislėpė, o aš patubdžiau į delną du dar aklus peliukus ir nešiojau visiems namiškiams rodydama. Paskui atsargiai padėjau į vietą, iš kur buvau paėmusi.

Bet nežiūrint to, kad visa esybė priešinasi laiko žudymui, nėra dienos, kad aš jo neužmušinėčiau. Ir laukimas parduotuvių, bankų, poliklinikų, šviesoforų, geležinkelio pervažų eilėse yra tik lašas jūroje. Nežiūrint to, kad kitose eilėse rikiuojasi nepadaryti darbai, aš merkiu rankas į interneto balą, turškiuosi laikraštinio skaitalo putose, ar tupinėju kampuose, lyg laukdama, kol rūpesčiai savaime išgaruos, sezamas atsivers, o pasaulio gėrybės suplauks tiesiai man į burną. O kartais kyla ūpas ir darbuojuosi taip, kad viskas aplinkui tik ūžia. Bet net ir tada užmušinėju laiką, nes veikloje jis (laikas, ne darbas) kur kas greičiau išnyksta.

O kai stabteliu ir bandau suskaičiuoti viščiukus, tai suvokiu, kad jie neišaugo į vertingus paukščius – tiktai žvirbliukai, pilki lyg lauko akmenukai. Lauksiu toliau. Gal stebuklo, o gal… praregėjimo.

Ir vis tiktai – koks paukštis yra iš tiesų vertingas?

PS. Norėjau parašyti netlogo draugei vaivorykštei apie laukimą, bet išėjo tai, kas išėjo. Paliksiu pradinį rašinėlio pavadinimą – gal nepastebės mano nugrybavimų.
3 rugpjūčio 2009
20 komentarai(-ų)
šimtą kartų smagiau
Nesu rašytoja ir neturiu įrankių, kuriais galėčiau perduoti to susitikimo vos juntamas, bet specifines vibracijas. O norėjau pasakyti, kad užkalbino kitoje upės pusėje žvejojantis vyriškis, kaip iš jo pasakojimo liejosi vienišumas ir skruostais ritosi ašaros, kurių jis ir gėdijosi ir nesigėdijo, kaip jis norėjo perbristi upę, bet bijojo šuniuko, ne to balto, kuris buvo net ne šuniukas, o ožkytė, o to juodo, kuris graužė pagalį, kaip aš vėliau nuėjau kalbinti jo sūnaus, su draugu žvejojusio už posūkio (“Labas, kuris iš jūsų Marius? Aš su tavo tėvu ką tik šnekėjau. Jei kada pamatysi mergiotę, vaikštančią šioje upės pusėj, jos vardas Dalia, šūktelk, padarysi įspūdį &quot, kaip keturkojų būryje lyg ant sparnų bėgau namo ir pasakojau dukrytei, kad kitoje upės pusėje sėdi toks Marius, kuris žino jos vardą, o mergaitė pasipiktinusi priekaištavo, mama, tu visiškai nemoki bendrauti su žmonėmis, o aš atsakiau, kad taip, nemoku, bet nemokėti bendrauti yra šimtą kartų smagiau, nei mokėti. (2007 liepa)
31 liepos 2009
33 komentarai(-ų)

1. gerai ar blogai
Gerai ar blogai būti iš šiaurės vakarų krašto? O kokios akys gerenės: mėlynos ar rudos? Ar metras septyniasdešimt trys – ne per mažai? Įdomu, kokios vertės šviesūs plaukai. O jei dar garabanoti? Sakykit, ką norit, bet trisdešimt devinta lepšė – pats tas. Nė už ką nekankinsiu mažesnių kurpaičių, nes… nes… nes man gaila kurpaičių.
28 liepos 2009
28 komentarai(-ų)
reitingas 10
ganėtinai veiksmingas ginklas
Kartą, tik įvažiavus į gyvenvietę, sustabdė mane kelių policija. Priėjo stambus uniformuotas vyriškis ir atkišo prietaisą, rodantį 71 km/h. O aš važiavau ramiai, niekur neskubėjau, tad apstulbusi išlemenau: “Negali būti…” Pareigūnas piktai mestelėjo: “Tai kieno čia greitis? Gal mano?“. Aš: „Nežinau.“ Jis: „Tai ką, sakot, kad meluoju?“. Ir vis taip piktai piktai. Neišlaikiau: „Jei pažeidžiau taisykles, tai bauskit, bet, prašau, nerėkit ant manęs.“ O čia ašaros išdavikės tik – kapt kapt. Nuėjom į policijos mašiną. Matau, kad griežtasis kelių patrulis pasimetęs žvilgčioja į šlapius mano skruostus. Tai aš ir nebesistengiau valdytis, o pradėjau normaliai verkti. Krienas sumišo, bet balsas toliau įsakmiai dudeno: „Tuoj pat nusiraminkit! Tuoj pat nusiraminkit!” Tada mane pagavo šiušas: „Nėra įstatymo, draudžiančio verkti policijos mašinoje! O jūs rašykit, rašykit, kas priklauso.“ Komandirskas balsas nekeitė įprastų koordinačių: „Prašau nenurodinėti, ką man daryti! Tuoj pat nusiraminkit!“

Pasakysiu nekankindama, kad paleido tada mane nenuskalpuotą. Taip ir mačiau, kad griežtasis suminkštėjęs pareigūnas, atidavęs dokumentus, lengviau atsikvėpė. O aš nuvažiuodama pagalvojau, kad moterims nėra ko gėdytis ašarų, nes jos – ganėtinai veiksmingas ginklas.
12 birželio 2009
19 komentarai(-ų)


 

Vienas atsakymas į “Mamos pasidalinimas savu pasauliu”

  1. Ačiū, Algirdai, kad atgaivinai mano pirmą bandymą pasireikšti internete. Su malonumu perskaičiau. bevei dvidešimt metų praėjo… Kaip greitai. Ir tu užaugai. Sėkmės, tau, sūnau.

Komentuoti: Linga Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.