Dalinuosi mano močiutės, Donatos Leketienės, (jai dabar 87-eri metai) visą gyvenimą rinktomis ir atrinktomis mintimis apie Meilę.
Kategoriškai nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti.
Volteras
Man daug kuo gali nepatikti latvių tauta, bet vienas dalykas yra svarbus : šita tauta yra mano, kitos neturiu ir neturėsiu. Be to, ačiū Dievui, turiu savo žemę po kojom ir savo valstybę.
Latvių poetas Knutas Skujeniekas
Būdami viename upės krante, visada ilgimės kito kranto. Ši problema neišsprendžiamiausia pasaulyje, negelbsti netgi tiltas. Ramon Gomez De La Serna
Kiekvienas žmogus yra mįslė sau ir kitiems. Tik atrodo, kad permatoma, bet tik pačiame paviršiuje. ( 168 p.)
Lengviau nutylėti, jei nepritari, lengviau būti tolerantiškam, negu pasakyti, ką galvoji, jei nepritari, jei kitaip viską matai. (Viktorija Daujotytė „Vartai į abi puses“, 284 p.)
… supratau, kad žmonės – ne teniso kamuoliukai, kurie yra glotnūs, apvalūs, ridinėjasi, vienas kitą paliečia, bet nesužeidžia. Kuo stipresnė asmenybė , tuo ji kampuotesnė, mes susiduriame ir žeisdami vienas kitą. Bet net iš tų žaizdų kažkas kyla, randasi, išauga. Iš žaizdos skaudėjimo.(285p) (ten pat)
Geri darbai išlieka ilgiau nei pinigai. ( Grigorijus Kanovičius „Miestelio romansas“, 91 p.)
…amžinos valdžios, kaip ir amžino žmogaus Viešpats nesukūrė. Šiandien tu ant žirgo, o rytoj – kitas. (ten pat, 376 p.)
Vienatvė – irgi kapo duobė, tik iškasta savo rankomis. (ten pat, 397 p.)
Pitagoro žiede buvo išgraviruotas devizas : Laikina nesėkmė geriau už laikiną sėkmę. Grūdina.
Užsisklendimas ar „pasikėlimas“ neugdo ir nieko netveria. Manyti, jog esi geresnis , vertesnis nei kiti,- tai greičiausiai pseudodvasingumas. (iš žurnalo Sveikas žmogus“)
…žmonės kartais ieško, ko nepametę, neįvertina to, ką turi, ir trokšta to, ko neturi, net nesusimąstydami rizikuoja prarasti žvirblį rankoje dėl gervės danguje. ( ten pat)
Kaip aš sakau, problemos kyla dėl to, kad žmonės nesikalba. Bet mano bičiulis Žilvinas Žitkus („24 valandos“ reporteris) sako, kad ne dėl to, jog nesikalba, o dėl to, kad visi kalba ir niekas nesiklauso. Televizijos laidos „24 valandos“ vedėjas G.Leškevičius
Ar dar dega tasai žiburys,- aš vis klausiu. Iš miško išeinant, pro retėjančias medžių šakas jis jau imdavo mirkčiot – jau netoli…
Ir tas žiburys – pridenk jį delnais, jei gali, kad tik neužpūstų.
Tik palik savęs kuo daugiau ir gėlei, ir paukščiui, ir vaikui –
silpnieji privalo laikyti ir ginti pasaulį,
nes niekam daugiau jis nerūpi. Justinas Marcinkevičius
Labiau mylėk tą, kuris prikiša tavo klaidas, negu tą, kuris nuolat tave giria. (Žydų išmintis)
Kuo žmogus protingesnis, tuo daugiau pastebi žmonėse gero. (B.Paskalis)
Nėra beviltiškesnių kurčiųjų kaip tie, kurie nenori girdėti. (Levas Tolstojus)
Iš pradžių mes susikuriame įpročius, o tada įpročiai susikuria mus. (Džonas Draidenas)
Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj. Vis dėlto darykite gerus darbus. (Motina Teresė)
Gyvenimas nieko neduoda nemokamai, ir viskam, ką atneša likimas, slapta yra nustatyta kaina. (Stefanas Cveigas)
Daugelis mūsų nelaimių atsiranda dėl to, kad netinkamai suvokiam šį pasaulį.
Nikolajus Vasiljevičius Gogolis
Riekė svetimoj rankoj visada atrodo didesnė. (Fiodoras Dostojevskis )
Jeigu du ginčijasi, ir vienas 55 procentus teisus, tai labai gerai, ir nėra ko draskytis. O jeigu 60 procentų teisus ? Tai nuostabu, tai didi laimė, tegu ponui Dievui dėkoja. O ką manyti apie 75 procentus ? Išmintingi žmonės sako, kad tai labai įtartina. Na, o jeigu 100 procentų ? Tas, kuris sako, kad jis 100procentų teisus, tasai yra bjaurus karštakošis, tikras banditas, paskutinis niekšas.
Senas žydas nuo Karpatų
(Iš Česlovo Milošo knygos „Pavergtas protas“)
Didžiausias gyvenimo džiaugsmas – jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms. (A.Čechovas)
Žmonės tokie, kokie yra, ne gimsta, bet tampa. (K.A.Helvecijus)
Darbas yra gyvenimo druska : jis ne tik apsaugo nuo sugedimo, bet ir duoda skonį. (R.Tagorė)
Visi mes ieškome žmogaus, kuris mus suprastų, ir tariamės radę, kai mus kas nors pagiria. (Autorius man nežinomas)
Kalba – pats pavojingiausias ginklas : kardo žaizda greičiau išgyja, negu žodžio žaizda. (P.Kalderonas)
Vertingiausia parama artimui – sugebėjimas jį išklausyti. (Autorius man nežinomas)
Laimė priklauso nuo paties žmogaus, reikia tik mokėti ją rasti : turėk paprastus pomėgius, truputį drąsos, mokėk atsižadėti savęs, mylėk darbą, o svarbiausia išsaugok gryną sąžinę. (Žorž Sand)
Пустой человек всегда нос к верху дерет ( Tuščias žmogus visada nosį aukštyn riečia) (nežin.)
Nuo riksmo dar niekieno tiesa nepadidėjo. (Vyt. Petkevičius)
Išmintis ne visada ateina su amžiumi. Būna, kad amžius ateina vienas. (Autorius man nežinomas)
Priimdami žmogų, koks jis yra, padarome jį blogesnį; priimdami tokį, koks turėtų būti, padarome tuo, koks jis gali tapti. (Goetės žodžiai iš V.Franklio knygos „Sielogyda“)
Ir gal reikia atsakyti sau patiems į paprastą klausimą : ar esame teisūs reikalaudami iš kitų būti panašius į mus, galvoti kaip mes galvojame, dirbti kaip mes dirbame ? Nes kitaminčiai nėra mūsų priešai. Priešai yra tie, kurie reikalauja diskriminuoti ir engti kitaip manančius. (D.Radzevičius)
Tai, ką žinome, yra taip menka, palyginti su tuo, ko nežinome. (P.S.Laplasas)
Būti geram visai nesunku, sunku būti teisingam. (V.Hugo)
Pavydas ir garbės siekis labai greitai sudegina protą ir talentą, ir nueinama tarnauti šėtonui.
(Marcelijus Martinaitis)
Proto trūkumus kompensuoja liežuvis.
Kas neskrenda, tas ir nekrenta. (Aloyzas Tendzegolskis)
Yra dvi begalybės : visata ir kvailumas. Tarp kitko, aš nesu įsitikinęs dėl visatos begalybės.
(Albertas Einšteinas)
Viešpatie, suteik man kantrybės iškęsti tai, ko negaliu pakeisti. Suteik man jėgų kovoti su tuo, ką galiu įveikti. Suteik man išminties atskirti pirmą nuo antro. (Stanislav Doneckov)
Būk visada Kolumbu
Jausk judėjimą, kaitą ir ilgesį…
Net savo mirtį
pajėk (sugebėk, mokėk) sutikti,
lyg (neatrastą) nepažintą pasaulį,
kaip dar neatrastą žemę… (Eug. Matuzevičiaus priesaika sau pačiam, 1967m.)
Mes nieko taip apsukriai neapgaudinėjame, kaip patys save. (A.Šopenhaueris)
Nė vienas ištartas žodis neatneša tiek naudos, kiek daugybė nepasakytų. (Seneka)
Kvailiui senatvė – našta, neišmanėliui – žiema, o mokslo vyrui – auksinė pjūtis. (Volteras)
Kvailystė atsistoja priekyje, kad ją matytų, protas atsistoja gale, kad matytų. (K.Silva)
Džentelmenas – tai žmogus, su kuriuo bendraudamas pats jautiesi džentelmenas. (B.Raselas)
Atleisti vyriškiau negu bausti. Silpnas negali atleisti. Atlaidumas yra stipriojo savybė. (M.Gandis)
Nesakyk „bet“, sakyk „taip, bet“. (V. Juris)
Žmogus negali visko žinoti, bet yra dalykų, kurių nežinoti jis neturi teisės. Pavyzdžiui, jokiu būdu negalima nežinoti, kad jeigu tu ant dulkėto kelio numetei nors mažą gabalėlį duonos, vadinasi, šis kelias nuves tave į nelaimę. (Armėnų rašytojas Zorijus Balajanas)
Jokia nauda, pasiekta nedorai,negali kompensuoti sielos pasaulio praradimo. (H.Fildingas)
Būk ne toks kaip kiti, ir leisk kitiems būti kitais. (Ch.Jagodzinskis)
Linksmas būdas žmonėms labiausiai padeda būti laimingiems. (A.Šopenhaueris)
Žmogus todėl nepažįsta savęs, kad nori būti gražus. (Aloyzas Tendzegolskis)
Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. ( J.Jablonskis)
Geriau sakyti tiesą, negu būti ministru. (Prancūzų patarlė)
Ne tas geras, kuris visada visiems geras. (Frišas)
Nereikia ūgio didelio, jei aukšta kėdė. (A.Baltakis)
Galima gyvenimą suardyti, bet vis tiek reikės gyventi su tuo suardytu gyvenimu. (Aurelijus)
Išpūsdami smulkmenas, patys mažėjam. (Leonas Bušma)
Šeimos gyvenimas – kūrybinis procesas, abipusės kūrybos aktas. Jis turi ne vieną, o du autorius.
(Nikolajus Solovjovas)
… visų svarbiausias dalykas, o Govinda, man rodos, yra meilė. Pažinti pasaulį, jį paaiškinti ar niekinti – tegu tai būna mąstytojo reikalas. Man svarbu vien mokėti mylėti pasaulį, neniekinti jo, nejausti neapykantos jam ir sau, žvelgti į visas būtybes su meile, susižavėjimu ir didžia pagarba.
(Hermanas Hessė)
Viskas nuperkama išskyrus motiną ir tėvą. (Indų patarlė)
Nuostabi motinos meilė : ji labiausiai myli ne geriausią, bet nelaimingiausią vaiką. (Leonas Bušma)
Tikriausiai mes taip įsimylėjome patys save, kad nebeliko meilės mūsų šeimai. O juk šeima – tai pastatas, kuris laikosi ant trijų stulpų : moters pastangų, vyro pastangų ir abiejų dvasinio artumo.
(J. Požėra)
Aistros, kurias mes valdome, yra dorybės, aistros, kurios mus valdo – ydos. (B.Paskalis)
Išsiskyrimas meilei yra kaip vėjas ugniai: silpną jis gesina, o didelę įpučia. (R.de Biusi Rabiutenas)
Skyrybos užmuša ne tiktai santuoką, bet ir patį žmogų. (Floberas)
Santuokoje neišlošia tas, kuris visada laimi. (Nežinomas)
Nesukūręs vienos geros šeimos, negali būti įsitikinęs, kad pavyks sukurti kitą. (S.Doneckov)
Pasaulyje yra daug žmonių, kurie miršta iš bado, bet dar daugiau mirštančių dėl to, kad jiems neužtenka meilės. (Motina Teresė)
Kad ir kokia stipri būtų moteris, ji laukia stipresnio už save vyro… ir ne tam, kad jis apribotų jos laisvę, o tam, kad suteiktų jai teisę būti savimi. (Andželina Džoli)
Moteris myli ausimis, vyras akimis. (Vokiečių patarlė)
Geriau mylėjus netekti, negu likti niekada nemylėjus. (Tenisonas)
Meilė yra kur kas daugiau negu meilė. (Prancūzų rašytojas Šardonas)
Namai turi būti moters pasaulio centras, bet ne riba. (Margaret Tečer)
Apkabinimai gali padaryti daug gero, ypač vaikams. (Princesė Diana)
Taigi, geri asmeniniai santykiai labai svarbūs lytinio gyvenimo sėkmei. (…) Gerą vakarą gali užtikrinti geras rytas, gera be menkiausio nesusipratimo diena. O kartais lytinių santykių sėkmei reikia savaitės natūralių, širdingų ir švelnių žmogiškų santykių. (Gyd. Zenonas Buslius)
Mažiausiai, ką gali perduoti savo vaikui – tai palikti jam turto, daugiau – išmokyti ką nors dirbti, o daugiausia – išugdyti taurią ir kilnią sielą. (Indų patarlė)
Patvariausią laimę, pasak Epikūro, teikia ne turtas, o socialiniai santykiai : „Visų didžiausias dalykas, kurį duoda išmintis viso gyvenimo laimei, svarbiausia yra draugystė.“
Kitais žodžiais tariant : laimė – puikus dalykas, bet dėl jos reikia paplušėti.
(Richard David Precht )
Trys dalykai, labiausiai vertingi gyvenime : meilė, įsitikinimai, draugystė. (Nežinomas)
Žmogui mylėti žmogų – tai galbūt sunkiausia, kas mums užduota. (Vokiečių poetas M.Rilkė)
Nieko nėra lengvesnio kaip vidutinišką moterį paversti nepaprasta. Pakanka ją pamilti. (M.Ž.Sovažonas)
Putra šalta – žmona kalta, putra karšta – žmona kalta. (Liaudies išmintis)
Dievas sukūrė vyrą, o po to nusprendė, kad sugeba daugiau, ir sukūrė moterį. (Nežinomas)
Vyrai turėtų sakyti moterims komplimentus, o visa kita jos pasakys pačios. (Nežinomas)
Jeigu norite vesti protingą, gražią, turtingą, jums teks vesti tris kartus. (Nežinomas)
Šeimyninis gyvenimas būtų idealus, jeigu moterys vyrų trūkumus matytų tik tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. (Nežinomas. Galbūt, Antano)
Manau, jog pagrindinė forma, kuria reiškiasi dvasingumas, yra meilė. Meilė plačiąja prasme.
(Just. Marcinkevičius)
Meilė nelyginant paukštis : be pastangų nei pakilti, nei skristi negali. (Nežinomas)
Nuolaidumas šeimoje – ne principų nebuvimas, o aukščiausias principas.
APIE MEILĘ IR SANTUOKĄ
Nuo 1965 m. iki 1987 m. dirbau Klaipėdos rajono teisme teisėja. Tuo metu teisėjai privalėjo be tiesioginio darbo (bylų nagrinėjimo) papildomai atlikti visuomenines pareigas : rašyti straipsnius, skaityti paskaitas. Apie atliktus darbus kiekvieną ketvirtį reikėjo siųsti ataskaitas Teisingumo ministerijai. Aš pasirinkau dvi temas: „Kodėl skiriasi šeimos?“ ir „Nepilnamečių nusikaltimų priežastys“. Apie tai rašiau straipsnius ir skaičiau paskaitas, nes daug medžiagos teikė nagrinėjamos bylos. Žinoma, to nepakako – pradėjau skaityti tais klausimais knygas ir straipsnius, daryti išrašus iš bylų, pati klausyti specialistų – psichoterapeutų paskaitų. Tą medžiagos kaupimo darbą tęsiau ir toliau, nors nebereikėjo.
MEILĖS SUVOKIMAS. Ilgą laiką ieškojau, kaip apibūdinti meilę. Supratau, kad visuomenėje paplitęs meilės kaip jausmo, nusileidusio iš dangaus, suvokimas yra neteisingas. Tai tik susižavėjimas, paremtas lytiniu potraukiu, bet ne tikroji meilė, kad turi būti šalia jausmo kažkas daugiau, nes jausmas, paremtas aistra, seksu ar pinigais, yra nepastovus. Mano dėmesį patraukė kelių psichologų tikros meilės apibūdinimai, surasti skirtingu laiku ir skirtinguose straipsniuose, bet labai artimi savo turiniu.
Gydytojas psichoterapeutas, teologijos licenciatas GINTAUTAS VAITOŠKA:
„Meilė neišengiamai susideda iš dviejų komponentų : jausmo ir rūpesčio. Romantinei meilei ypač svarbus jausmas. Tačiau, jei nebus meilės rūpesčio, romantika greitai išgaruos kasdienybės plynėse.“ („Jaunimo gretos“ tarybinės santvarkos laikais, tikslios datos nežinau).
Psichologas MICHAIL LITVAK (Interviu Aleksandro Kolesničenko su šiuo psichologu internete):
„Aš pasinaudosiu Fromo apibrėžimu : meilė – tai aktyvus suinteresuotumas meilės objekto gyvenimu ir jo išsivystymu. Pas mus dažnai maišo meilę su seksu. (…) Jeigu mes mylim vienas kitą, nieko baisaus, jeigu nebus sekso.“ (vertimas iš rusų kalbos D.L.)
Apie Maskvos psichoterapeuto SERGIEJAUS KOVALIOVO meilės sąvoką šiais metais (2018 m.) papasakojo duktė Linga, išklausiusi jo paskaitos :
Tikra Meilė – tai jausmas (aistra), artimumas (близость) ir atsakomybė.
Meilė – tai vertybė, kurią sukuria mūsų veiksmai. (Stephen R. Covey iš knygos „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“ 88p.)
Tikra meilė – kantrybės ir išminties reikalaujantis kelias. (Psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas)
Labai panašiai aktorius Marius Jampolskis atsakė į klausimą, ar meilė trunka tik trejus metus:
Marius : „Nemanau, kad tai meilė, kuri trunka trejus metus. Galbūt įsimylėjimas, galbūt aistra, hormonai. Meilė, kaip ne kartą jau sakiau ir ką labai skaudžiai patyriau savo kailiu, yra juodas darbas. Tu tiesiog turi kalbėtis su savo žmogumi, klausti, kaip jam sekasi, ką galvoja, kaip jaučiasi, ko nori. Tu skiri jam visą savo dėmesį, visą save – tiek, kiek gali, kiek pavyksta atsitraukti nuo dėmesio sau. Taip darai kasdien. Tu tiesiog užsibrėži sau tikslą – dabar visą valandą skirsiu tik žmonai ir kalbėsime tik apie ją. Ramiai, lengvai, nesiginčydami. Tiesiog džiaugsiuos jos klausydamas. Man tai sunku. Ir aš manau, kad ta pastanga yra meilė. („Laisvalaikis“, 2014 12 05) Iš aukščiau pateiktų sąvokų matyti, kad meilė yra sudėtingesnė sąvoka, apimanti ne tik jausmą, bet ir rūpestį, atsakomybę. Šalia minėtų komponentų yra daugelis kitų, tai: pagarba, seksualiniai santykiai, pasiaukojimas ir kt. Skirtumą tarp įsimylėjimo ir meilės dažniausiai tekdavo pastebėti, nagrinėjant tėvystės nustatymo bylas. Teismo posėdyje pasakojama apie buvusius labai karštus jausmus, kol paaiškėja, kad mergina tapo nėščia. Tai sužinojęs „mylimasis“ paprasčiausiai pabėga ir atsisako išlaikyti savo vaiką. Jausmai (aistra) buvo, bet ar buvo rūpestis ir atsakomybės jausmas ? Ar galima tokius santykius pavadinti meile ? Aišku, tikros meilės nebuvo. Psichoterapeutas A.Alekseičikas rašo : „Meilė paprastai prasideda nuo stipraus įsimylėjimo, Tačiau kaip mažas vaikas dar nėra visavertis žmogus, taip pat ir įsimylėjimas dar nėra tikra meilė. Ji turi užaugti, pereiti daug etapų. Reikia daug kantrybės ir pastangų, kol kitas žmogus tikrai įauga į širdį, kol vietoj dviejų puselių atsiranda pilnatvė. Dar kartą noriu pabrėžti – kiekviena meilė yra kelias.“ Psichologai mano, kad yra kelios meilės stadijos, bisiskiriančios emocijų stiprumu, elgesio ypatumais, bendravimo intensyvumu. 1-oji ĮSIMYLĖJIMAS, paremtas hormonų poveikiu. Nors esame tuo metu įsitikinę, kad būsime įsimylėję amžinai, tai apgaulingiausia ir greičiausiai praeinanti aistra. 2-oji stadija JŪS TAPOTE PORA. Tarpusavio ryšys stiprėja, glaudėja. Susilaukiama vaikų, geriau pažįstame vienas, kitą. Meilė ne tokia audringa, bet gilesnė. Kuriamas bendras gyvenimas.
3-oji stadija NUSIVYLIMAS. Mus ima erzinti smulkmenos, prasideda barniai, audringas santykių aiškinimasis. Kiekvienas kitame mato tik neigiamybių ir neteisybių kamuolį. Atrodo, kad partneris yra „ne tas“. Vieniems tai tęsiasi savaites ar mėnesius, kitiems – metus, ir kartais pasibaigia skyrybomis. Po to prasideda 4-oji stadija TIKROS, ILGALAIKĖS MEILĖS GIMIMAS. Poros užmezga patvariausius, artimiausius santykius, labiau vertina vienas kitą, moka neskausmingai spręsti konfliktus. ( Iš „Vakaro žinių“, 2017 09 01). Žmonės labai įvairūs, todėl nemanau, kad visi išdėstyta tvarka turi pergyventi visas šias stadijas, bet joms būdingų nuotrupų tikriausiai pasitaiko kiekvienos poros kelyje. Kadangi tikroji meilė sudėtingas jausmas, todėl kartais nelengva suvokti, ar yra tikroji meilė, ar tik gražūs žodžiai apie ją, nes yra žmonių, kalbančių apie, meilę beveik kiekvienai sutiktai merginai, ir yra žmonių, kurie myli iš tikrųjų, bet apie tai nešneka. Galų gale, ir pačiam kartais nelengva susigaudyti savo pergyvenimuose. Prisimenu vieną ištuokos bylą : žmona, palikusi savo vyrą, pabėgo su kaimynu, o po kelių metų buvusio vyro iškeltoje ištuokos byloje parašė šį laišką : „Gailiuosi padariusi klaidą gyvenime, gailiuosi visko, ką turėjau. Jeigu tai galėčiau pataisyti, ką esu padariusi bloga, būčiau labai laiminga. Aš dabartiniu metu gyvenu toli, o mintimis visada esu su savo vyru. Prašau, jei yra galimybių, sutaikyti mane su vyru, nes aš dabar nors formaliai jaučiu turinti vyrą, kurį myliu, o išskirta su juo neteksiu visko gyvenime, nes dabartinis gyvenimas nemielas, o tiktai šlykšti, bjauri klaida.“ Kokie gražūs žodžiai apie meilę, kurią pati sugriovė, tikriausiai galvodama, kad myli kaimyną. Vyras taikytis atsisakė, pareiškė: jeigu abejojo, galėjo viena atskirai pagyventi, bet ne pulti kitam į glėbį. Žinau ir kitą šeimą, kurioje vyras paliko šeimą, suviliotas pažįstamos moters karštų žodžių apie meilę, bet po kelių savaičių suprato, kad naujoje vietoje jis svetimas, ir pradėjo maldauti žmonos, kad priimtų atgal. Žmona pasigailėjo, nes iki išsiskyrimo gerai sugyveno, tik liko žaizda, kurią pamažu gydė bėgantis laikas. Kalbėdama apie ištuokas, aš dažnai pasiūlydavau pamąstyti, kas turi daugiau galimybių patikti: vyras ar kaimynas?
Labai teisingi žodžiai „jeigu abejoji, pagyvenk atskirai“ – laikas patikrins. Juos dažnai kartodavau ištuokos bylose, bet gyvenime vykdavo atvirkščiai : palikę savo šeimą, iš karto išeidavo pas kitą. Kartais naujoji draugė atvykdavo į teismą stebėti būsimojo vyro ištuokos bylos. Įdomu buvo matyti jų bendravimą : vyro dėmesį, paslaugumą, šypsenas naujajai draugei. Pagalvodavau, kad toks elgesys su žmona tikriausiai būtų išgelbėjęs šeimą nuo skyrybų. Panašias mintis išdėstė psichoterapeutas Stephen R. Covey knygoje „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“. Cituoju :
„Kartą per vieną seminarą, kuriame aš kalbėjau apie proaktyvumą, prie manęs priėjo vyriškis ir pasakė:
-Sutinku su daug kuo, ką sakote, tačiau manau, kad kiekvienas atvejis skirtingas. Štai aš : mano santuoka žlunga, mudu su žmona nebejaučiame vienas kitam tų jausmų, kurie kitados mudu siejo. Rodos, tiesiog liovėmės mylėti vienas kitą. Kaip aš galiu ką nors pakeisti ?
– Sakote nebeliko jausmų ?- paklausiau.
– Jokių,- patvirtino jis. – Mes auginame tris vaikus, kuriais labai rūpinamės. Ką pasiūlytumėte daryti ?
– Mylėkite žmoną.
– Jūs manęs nesupratote. Meilės nebėra.
– Vis tiek siūlau jums mylėti savo žmoną. Sakote „meilės nebėra“ – tai ir yra ta priežastis dėl kurios siūlau ją mylėti.
– Bet kaip ją galiu mylėti, jeigu jos nemyliu.
– Mielas drauge, „mylėti“ yra veiksmažodis, jis apibūdina vyksmą. O meilė – jausmas – yra to vyksmo rezultatas. Taigi tegu būna vyksmas. Visų pirma mylėkite ją : tarnaukite jai, aukokitės dėl jos, išgirskite ją ir įvertinkite, palaikykite ją. Ar jūs pasirengęs taip elgtis? (…) Meilė – tai vertybė, kurią sukuria mūsų veiksmai.“ (88 p.)
Meilė daugialypė, todėl vienu laiku daugiau pasireiškia vieni jos bruožai, kitu laiku – kiti. Paprastai pradžioje vyrauja jausmai (aistra), vėliau jie susilpnėja, bet į pirmą vietą iškyla rūpestis, artumas, atsakomybė. Į klausimus, ar galima meilę sugriauti, ar galima meilę sukurti, aš atsakyčiau teigiamai, nors pripažįstu, kad sugriauti meilę paprasta, o sukurti labai sudėtinga, ir pavyksta ne visada.
TIKRA MEILĖ – KANTRYBĖS IR IŠMINTIES REIKALAUJANTIS KELIAS
( Gyd. Aleksandras Alekseičikas)
Bendravimas šeimoje sudėtingas. Sutuoktiniai ateina iš skirtingų šeimų, su nevienodom pažiūrom ir papročiais, o gyvenant kartu tenka daug ką suderinti : kai kur keistis pačiam, kai kur pratinti gyvenimo draugą prie savo papročių, kai kur pripažinti teisę būti kitokiam. Nelengva dviese. Pavyzdžiui, namuose žmona viena tvarko kambarius. Sugrįžus vyrui, ji laukia jo pagalbos, o šis skaito laikraštį arba įsijungia televizorių, nes neįprato tvarkytis tėvų namuose. Gerai, jeigu žmona maloniai paprašo padėti, tikriausiai konfliktas neiškils. O jeigu užpykusi išrėžia : „Aš tau ne tarnaitė. Jei nenori tvarkytis, gali pasiieškoti kitos.“ Tokių smulkmenų pilna kasdieniniame gyvenime. Jas lengva išspręsti, jeigu norime suprasti kitą ir esame pasiruošę jam padėti. Priešingu atveju nesutarimai dėl smulkmenų išardo šeimą. Sako : mes nuolat baramės, tik neprisimena dėl ko. O juk būna žymiai rimtesnių įvykių : artimo žmogaus liga, nesėkmės darbe, nesutarimai su vaikais. Turi įtakos ir išvaizdos pasikeitimai, sako : žmona paseno, sustorėjo, o pats savo plinkančio pakaušio ir atsikišusio pilvo nemato. Amžius keičia žmones, keičiasi ir jausmai, didesnę reikšmę įgija artumas (savas žmogus), jungia kartu nueitas kelias, malonūs prisiminimai, vaikai, atsakomybė. Artimų žmonių išvaizda lemiamo vaidmens nevaidina, didesnę reikšmę turi elgesys. Pažinau vyrą, kurio dėl ligos buvo rauplėtas veidas. Susitikus man buvo nemalonu į jį žiūrėti, bet sužinojau, kad šeimos nariai to defekto nepastebi.
„Vakaro žiniose“ 2017 05 11 suradau patarimų, kokios frazės padės išvengti skyrybų, kilus konfliktui šeimoje:
-Padarykime pertrauką, viską apgalvokime, o paskui drauge nuspręsime.
-Taip, gerai tave suprantu.
-Rasime sprendimą, juk būdavo ir blogiau.
-Užbaikime ginčą dabar pat. Siūlymas sustoti dažnai būna protinga išeitis.
Nėra idealių žmonių – visiems pasitaiko suklysti. Dažniausiai klausiama, ar galima atleisti neištikimybę ? Priklauso nuo abiejų sutuoktinių požiūrio į šį faktą ir nuo ankstyvesnių santykių bagažo. Paprastai žmogus susikrauna gerų darbų banką, kuris atlygina pavienes jo klaidas, todėl reikšmingų klausimų nederėtų spręsti staigiai, nepagalvojus. Tegu nusistatymą patikrina laikas. Teko išgirsti tokią vienos moters poziciją : „Nusprendžiau, kad susipykusi su vyru, rašysiu pareiškimą dėl ištuokos tik tuo atveju, jeigu mano nusistatymas nepasikeis savaitę laiko. Dažniausiai noras skirtis išlikdavo tik 2-3 dienas.“ Nežinau iš ko nusirašiau patarimus atskirai žmonai ir vyrui. Štai jie :
PATARIMAI ŽMONAI : 1. Sumažink savo reikalavimus vyrui; 2.Išmok jį gerbti ir vertinti; 3.Nekritikuok vyro giminių; 4.Būk kantri; 5. Stenkis patikti vyrui; 6.Švelnumo.
PATARIMAAI VYRUI : 1. Būk atsakingas už visą šeimą; 2.Suprask ir vertink savo žmoną; 3.Žinok, kad vyro vertė šeimoje priklauso nuo jo vaidmens namuose; 4.Švelnumo.
Man labai patiko Onos Gerulienės mintys, išspausdintos „Tarybinės moters“ žurnale (datos neužsirašiau) : „Aš vėl noriu pamėtėti mažyti gelbėjimosi ratą. Pabandykite žavėtis ir geru žodžiu paglostyti savo vyro ar žmonos savimeilę, kai jūs ne vieni, tada, kai jums ne vis tiek, ką apie jus sakys žmonės. Pagaliau ir ne dėl to. Grynai dėl savęs pačių. Tik negalvokit, kad tam reikia kažkokių ypatingų žodžių. Ar tribūnos. Kartais užtenka tik ranką padėti ant peties, tik pasižiūrėti. Ir visi aplinkui pajunta – jūs dviese. Vandeniu neperliejami. Jeigu jūs žinotumėte, kaip gyvenant poroje to reikia – jausmo, kad esi ne vienas. Visur ir visada dviese, tada lyg ir siena už tavęs. Tada nebaisu gyventi.“ Yra tokių didelių ydų, dėl kurių skyrybos tiesiog neišvengiamos, tai : girtuokliavimas, fizinis ar psichinis smurtas, bet aš nenoriu rašyti apie tai. Geriau pridėsiu savo rašytus šeimos klausimais 3 straipsnius, spausdintus rajono laikraštyje „Bangoje“.
Kaip sukurti laimingą šeimą
Laimės šeimoje negalima laukti kaip manų iš dangaus. Ją reikia sukurti patiems, todėl pirmasis patarimas toks : nuolat ieškoti, kaip tai padaryti. Ieškoti pradedant nuo savo klaidų pripažinimo, pasiremiant tėvų ar pažįstamų gerąja patirtim, šeimos gyvenimui skirtų straipsnių ir knygų patarimais.
Reikia nors retkarčiais apie šeimos problemas nuoširdžiai pasikalbėti abiem. Tegu tai bus antroji taisyklė.
Trečia, būtina suprasti, kad gyvenimo draugas (draugė) yra ne mūsų nuosavybė, ne mūsų dalis ar priedas, o atskiras, savarankiškas žmogus su savo prigimtom savybėm, savais papročiais, sava gyvenimo patirtim, todėl leiskime jam (jai) turėti savo įsitikinimus, veiklos planus, gyvenimo būdą, nors tai ne visada mums patiktų. Prisimenu dviejų gerų žmonių šeimą. Žmona (mokytoja) užsigeidė auginti kiaules. Vyras su tuo nesutiko, nes buvo susidomėjęs kitos specialybės darbu. Kiekvienas pasielgė pagal savo nusistatymą : žmona viena augino kiaules ir nuolat graužė vyrą, kad jai nepadeda. Vyras baigė aspirantūrą ir surado darbą mokslo įstaigoje. Sutuoktiniai išsiskyrė.
Ketvirta, visada tarkimės su antrąja puse, nes kiekvienas mūsų žingsnis atsiliepia visiems šeimos nariams.
Jeigu nepritaria mūsų sumanymams, padės penktoji taisyklė : išklausykim visus prieštaravimus, pasistenkim juos suprasti, nebijokim daryti nuolaidų. Tada ir mus supras.
Šešta, nors retkarčiais padarykim gyvenimo draugui (draugei) ką nors malonaus: gal sutvarkykim kambarius, gal pagaminkim mėgstamą valgį, gal padovanokim gėlių… Tai jus suartins, padės užmiršti nuoskaudas ir nepadarytus darbus. Gerai ir dovanėlės, tik nepatogu už savo klaidas mokėti pinigais iš šeimos biudžeto.
Nepraleiskim nė vienos dienos be gero žodžio. Nors gyvenime niekas nepasikeistų, gyventi būtų lengviau, jeigu sumažėtų priekaištų, niurzgėjimo, įžeidinėjimų. Žymiai veiksmingesnė pastaba, pasakyta maloniu balsu, gražiais žodžiais.
Aštunta, jei žmona pikta – ji tikriausiai pavargusi. Padėkim jai. Jei vyras piktas – tikriausiai nepasisekė darbe. Paguoskim jį.
Devinta, žinokim, kad lengviau priprasti prie mums nemalonių vyro (žmonos) įpročių, negu juos pakeisti.
Dešimta, nepamirškim, kad bet kuris pažįstamas ar pažįstama turi didesnes galimybes mums patikti negu mūsų sutuoktinis, nes svetimų trūkumai visada atrodo mažesni. Teko girdėti teiginį, kad šeimos gyvenimas būtų idealus, jeigu žmonos vyrų trūkumus matytų tik tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Žinoma, šį teiginį galima pritaikyti ir kitai pusei – žmonos trūkumams.
Lieka paklausti, ar lengva laikytis šių bendravimo taisyklių? Skaičiau apie tokį psichologų tyrimą : sutuoktiniams uždavė klausimą, ar lengva būti vyru (žmona)? Tie, kurie savo šeimą pavadino laiminga, atsakė, kad nelengva. Dauguma iširusių šeimų sutuoktinių galvojo priešingai, kad vyru (žmona) būti lengva, tiktai jiems nepasisekė. Štai ir viskas. Donata Leketienė
(Išspausdinta „Bangoje“ 2018 09 19)
Ar galima susigrąžinti jaunystę
Prieš mane sėdi pagyvenęs vyras, o ant stalo jo pareiškimas dėl ištuokos. Pats jis savęs nelaiko pagyvenusiu. Jam tik keturiasdešimt penkeri. Sveikata nesiskundžia. Turi gerą darbą, nemažai uždirba. Kodėl jis negali sukurti naujos šeimos? Nesvarbu, kad būsimoji žmona už dukterį jaunesnė. Jis žino šeimų, kurios sugyena ir tokios. Apie paliktą žmoną kalba tik blogai: irzli, priekabi, be reikalo pavyduliavo, blogai vaikus išauklėjo. Dabar vyresniuosius prieš jį nuteikė – nesikalba. Tik jauniausias (nepilnametis ) dar žodį pasako. Kaip išgyveno virš dvidešimt metų? Taip ir gyveno – blogai. O dabar gyvens gerai, tik prašo neatidėti ištuoks bylos, vis tiek jis atgal nebegrįš.
Mano žodžiai, kas bus po dešimties, penkiolikos metų, jo nepasiekia. Norisi numoti ranka : tegul žinosi. Galbūt, už kelerius laimės metus sumokės nelaiminga savo senatve. Susimąstau. Ar tik savo ? Tai liečia ir tuos, kurių nėra šiame kabinete. Pirmiausia vaikus, be jokios kaltės praradusius tėvą. Mažiausiam tik dvylika metų. Paskui…žmoną. Apie vyrą ji gali nemažiau blogybių papasakoti. Ką, gal be pagrindo įtarinėjo? Tačiau atleistų, tegu grįžta. Žmonės juokiasi. Nepatogu vaikams. Vyresnysis savo vestuvėms ruošiasi. Kaipgi be tėvo… O gal savąją į sūnaus vestuves atsives ? Bus dvi jaunosios. Sūnus sako: tegu su ta nepasirodo.
Apie save žmona nešneka, o aš vis galvoju apie ją, paliktą, nebereikalingą. Tikriausiai prieš vestuves ir jai laimę žadėjo. Visam gyvenimui. Dabar labiausiai paramos trūksta : sveikata šlubuoja, vaikai atsiskiria, jaunėlis nebeklauso… Į ką atsiremti ? Su kuo pasitarti ? Sako, kad skyrybos po keturiasdešimties metų yra išdavystė.
Su būsimąja žmona susitikti neteko, tačiau ir jos gyvenimą reikia pasverti. Normalu, kad jai patiko pagyvenęs : vyriškesnis už jos bendraamžius, ir materialinė padėtis geresnė, net atskaičius alimentus. Už tokio kaip už pečiaus. O toliau? Toliau tokios žmonos, atėjusios į teismą štai ką sako: „Aš jauna, kvaila buvau, o kur buvo jo protas ? Negi aš privalau du tėvus nukaršinti? Gana, kad viena vaikus auginu. Ką aš gausiu iš jo pensijos ?“
Nieko negaliu atsakyti, tik susigriebiu: palauk, o juk dar naujos šeimos vaikai. Kiek sukaks vyriausiajam vaikui, kai jo tėvas išeis į pensiją? Gal keturiolika? O kiti bus dar jaunesni. Kaip supras vienas kitą, kai juos skirs beveik pusšimtis metų? Kartą vieno nepilnamečio baudžiamoje byloje dalyvavo jo senas, suvargęs, neprigirdintis tėvas. Kaip susigūždavo sūnus, kai jis atsakydavo ne tai, ko jo klausė. Jam buvo gėda dėl savo tėvo. Sakė, kad ir namuose jie beveik nesikalba.
Kiek daug susirinko į šitą ištuokos bylą. Ir visi su priekaištais. Kokia didelė turi būti meilė, kad juos atsvertų. Bet mano pašnekovas nenori galvoti apie kitus, jis beveik šaukia :
Ką, ar aš turiu teisę į laimę ?
Žinoma, tik nežinau, ar galima būti laimingu, kai tavo artimieji liūdi? Ar galima tikėtis ištikimybės, pačiam ją paminus? Ar galima susigrąžinti prabėgusią jaunystę ir pradėti gyvenimą iš naujo? D.Leketienė
(Buvo išspausdinta „Bangoje“,tik neprisimenu datos)
Pakalbėkime apie savo šeimą
Tokiu pavadinimu Drevernos žuvininkystės ūkio moterų taryba suorganizavo renginį ir pakvietė mane dalyvauti. Rinkosi tik vedę : žmonos ir vyrai, sėdėjo už valgiais apkrautų stalų ir žaidimų buvo, tik daug vėliau. O svarbiausia jau važiuodama žinojau, kad jie kalbės patys apie savo šeimą, apie rūpesčius ir džiaugsmus. Buvo labai neramu : ar išdrįs, ar nenutols nuo tikrovės, ar nepradės pasakoti ne tai, kaip yra iš tikrųjų, o kaip turėtų būti. Norėdami palengvinti pasiūlėme :
kas nenorės pasakoti apie save, gali kalbėti be adreso: šeimose būna taip… teko girdėti… ir t.t. Šito neprireikė. Visi buvo atviri, bet taktiški.
Truputį užkandus renginio vedėja išdalino visiems po tuščią popieriaus lapą ir pasiūlė užrašyti, ko pageidauja iš savo gyvenimo draugo. Pasirašyti nereikėjo, tik atskirai surinko žmonų ir vyrų pageidavimus. Po to pateikiami klausimai, susitarus, kad visi gali kalbėti, klausti, papildyti:
Ar nepasigendate namų darbuose vyro ar žmonos ?
Ar galėtų žmona išvykti į sanatoriją, palikdama vyrą šeimininkauti ?
Ar dažnai padėkojate ir pagiriate už padarytą darbą ?
Prieš atsakydami jauni sutuoktiniai tarpusavy šnabždasi. Žmona juokiasi ir sako, kad
vyras prašo pasakyti apie jį ką nors gero. Ji išpildo šį prašymą ir pasakoja, koks jos vyras meilus ir švelnus, bet nepratęs prie namų darbų ir nenori jų dirbti, nors jai vienai labai sunku – namuose du maži vaikai.
– Tau atostogos, nereikia eiti į darbą,- teisinasi jos vyras. Tada pasiūlom pagalvoti, kas sunkiau : namuose prižiūrėti du mažus vaikus ar eiti į darbą. Pradžioje vyrai nesiryžta atsakyti ir atsikalbinėja juokeliais. Bet štai vienas atsistoja ir pasakoja : „Aš geriausiai galiu pasakyti, nes teko patirti pačiam. Augindami du mažus vaikus gyvenome mieste ir abu su žmona dirbom pamainom : kai aš darbe jinai su vaikais, ir priešingai. Galiu drąsiai pasakyti, kad ne kiekvienas vyras ištvertų tokias atostogas. Darbo diena būdavo kaip poilsis.“
Toliau pasakoja ūkio direktorius : kai jo žmona gulėjo ligoninėje, jis namuose pasiliko su trim mažais vaikais. Galėjo ką nors pasisamdyti, bet nutarė tvarkytis patys. Ir karvę melžė, ir valgyti virė, ir rūbus skalbė. Nebijo namų darbų ir dabar, gali žmona nors rytoj važiuoti į sanatoriją. Visi klausosi ir žino: iš tikrųjų taip buvo. Vadinasi, gali ir kiti.
Įsiterpia viena žmona : „Aš, kaip ir visos, galvojau, kad mano vyras mažai padeda, bet kai jis susilaužė ranką ir negalėjo dirbti, tik tada įvertinau jo paramą. Vienai buvo taip sunku, kad atrodė, jog prapulsiu.“ Kliūva moterims už nepasitikėjimą vyrais, kad jie sugebės gerai atlikti darbą. Visi jaučiasi skolingi dėl padėkos už atliktus darbus ir pripažįsta, kad reikėtų.
Vėl nauji klausimai :
– Kieno rankose šeimos piniginė ?
– Ar tariatės pirkdami kokį nors daiktą ?
Jaunas vyras pasakoja su jumoru: „Turiu ir aš piniginę, bet paprastai ji tuščia. Biudžetą tvarko žmona. Supykau, kai vieną kartą nedavė prašomos sumos. Galvoju: nueisiu į taupomąją kasą ir pasiimsiu visas santaupas. Gerai, kad pasiėmiau tik penkiasdešimt rublių. Po kelių dienų nebeliko. Žmona klausia, kur padėjai. Pats nežinau. Ne, galvoju, geriau be pinigų. Tegu žmona juos skaičiuoja.
-Tau geriau, o kaip žmonai ?- klausia kažkas.
-Pradžioje dėl kiekvieno pirkinio tardavausi su vyru,- pasakoja viena moteris,- o jis atsakydavo : „Daryk, kaip išmanai…Pirk, jeigu reikia…“ Tada pradėjau spręsti viena. Dabar tik nupirkusi parodau. Staiga man šovė mintis, kad tokie vyro atsakymai taip pat yra pasitarimas. Ar būtinai reikia prieštarauti ? Todėl aš jo paklausiau, ar jis nori, kad žmona su juo tartųsi, sakytų ką ruošiasi pirkti ?
– Žinoma, kad noriu. Dargi labai… – sako geraširdis žmogus.
– Tai ko anksčiau man šito nesakei ? – klausia jo žmona. Visi draugiškai juokiasi.
Ir vėl klausimai :
– Ar dalinatės patirtais įspūdžiais po darbo, po kino, grįžę iš svečių ?
– Ar susibarę greitai atleidžiate?
Su juokais kalbama apie pratylėtas dienas, apie tuščią žmonų plepėjimą, apie vyrų nešnekumą… Juokai nepikti, skatinantis griežčiau pažiūrėti į save, geriau suprasti kitą…
Pagaliau vedėja skaito vakaro pradžioje parašytus pageidavimus gyvenimo draugui ar draugei. Visi susikaupę klausosi ir mintyse spėlioja, kuris čia jam skirtas. Dauguma vyrų pageidauja, kad žmonos būtų švelnesnės. To paties nori ir kelios žmonos. Yra ir kitokių pageidavimų : kad daugiau padėtų, kad labiau rūpintųsi vaikais, kad gražiau rengtųsi, kad iš darbo grįžtų neišgėręs…
Labai greitai prabėgo vakaras. Visą laiką taip aiškiai jautėsi ryšiai tarp sutuoktinių, tik ir girdėjosi : mes, mano vyras, mano žmona, pas mus… Atrodo, kad jie tapo artimesni. Bet vis dėl to kitą dieną pasiteiravau, ar niekas neįsižeidė, ar nesusipyko ? Ir išgirdau : „Ką jūs…Mano vyras pareiškė: jei daugiau bus tokių renginių, tempk mane gyvą ar mirusį…“ „O mano“,- pasakoja kita,- „vis klausinėjo, kokį pageidavimą aš parašiau? Kai pasakiau, kad švelnumo, nustebo : argi aš tau būnu grubus ? Reikės būti atidesniam – pažadėjo.“ D.Leketienė
(Straipsnis buvo išspausdintas „Bangoje“, datos neprisimenu)
Pasakojimą apie meilę ir santuoką noriu užbaigti alegorija iš psichoterapeuto Aleksanro Alekseičiko straipsnio, išspausdinto žurnale „Kelionė su Bernardinais“:
Teko skaityti tokią alegoriją. Numirė žmogus ir mato, jog eina žmonių būryje, ir visi neša skirtingus kryžius. Jis pasižiūrėjo, kad jo kryžius ilgas ir sunkus. Pagalvojo, kodėl man reikia nešti tokį kryžių? Mato, pakelėje pjūklas. Jis paėmė pjūklą ir nupjovė kryžiaus gabalą. Gerokai palengvėjo, nuotaika pagerėjo. Tačiau netrukus priėjo tarpeklį. Mato, jog kiti žmonės padeda kryžių per tarpeklį, pereina per jį ir toliau keliauja į dangų. Pabandė taip padaryti, tačiau pasirodė. kad jo kryžius per trumpas. Taip ir liko šis žmogus šiapus tarpeklio.
Post scriptum. Antano Leketo mintys apie meilę iš jo laiško, rašyto dukrai Gintai.
Apie vyrus. Jų idealių nebūna. Ir būti negali. Žmogus – gėrio ir blogio vienovė. Tokia dialektika. Kuri pusė nusveria, priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo aplinkos įtakos jo pažiūroms, nuo konkrečios situacijos poveikio. Žmogus keičiasi. Labiausiai tai liečia nebaigusį susiformuoti jaunimą. Jaunuolį (ypač įsimylėjusį) nesunku nukreipti žygdarbiui arba niekšybei.
Apie meilę. Kaip ir kitus jausmus, meilę žmogus privalo valdyti. Ne meilė turi nurodyti susižavėjimo objektą, o žmogui pačiam reikia išsirinkti kitą žmogų, prisiversti jį mylėti, kartu tobulėti. Jeigu to nėra,, tai tampama plunksna vėjo gūsyje. Rezultate siaučia dramos : pamirštamos pareigos, laužomos priesaikos, net žudoma ar žudomasi.
Apie etiką. Gamta nurodo kelią, o žmonija šimtmečiais šlifavo įsimylėjusių tarpusavio santykius. Vyriškoji pusė privalo įrodyti esanti verta išrinktosios dėmesio (suprantama,ne komplimentų čiauškėjimu, ne išgertų puslitrių skaičiumi). Mergina, sekiojanti paskui vaikiną, tapusi jo „uodega“, verta didžiausio gailesčio.
Lengva mokyti, sunku vykdyti. Tai silpnųjų argumentas. Tu ne iš pastarųjų.
