Parko pagrindinę vertę sudaro brandūs medžiai. Nupjovus medžius liks ne parkas, o plynė. Tvarkyti parką reikia. Visgi ilgai planuotas Gargždų miesto parko tvarkymas gamtai draugišku šeimininkiškumu galėtų dvelkti labiau.
Atsiverskime šio parko želdynų projektavimo dalį: 20.8 ha parke numatyta 0.56 ha medynų plynų kirtimų, 0.9 ha medynų retinimų šalinant kas trečią ar ketvirtą medį, 4.6 ha iki 12 cm diametro medžių valymas ir šienavimas šlaite, 222 pavienių medžių kirtimų, o genimi tik devyni medžiai. Daug tai ar mažai? Priklauso nuo požiūrio. Kažkam vertybė betoninės trinkelės, o kitam – išdrevėję pasvirėliai medžiai senoliai ir šabakštynai.
Būdų taupiai saugoti ir kurti parką yra. Medžius galima išsaugoti daugiau genint, surišant ar paremiant. Takelius galima patraukti nuo pagrindinio šaknyno. Jautriai, atidžiai tvarkomas, savo autentiškumą išsaugojęs parkas taps įdomesnis, jame matysis aplinką tausojantis požiūris. Dalį šlaito, užuot kasmet skutus, geriau būtų palikti neliestą, apipjaunant tik apie takelius. Gamtinės įvairovės plėtimui galima būtų palikti dūlėti nuvirtusių senų medžių kamienus. Seno miško tankmės saugos šlaitą nuo slinkimo, jose čiulbės paukščiai ir atsiras jaukių kūrybinių gydomųjų erdvių bei bus sutaupytos lėšos.
Kirtimus atliekant vienu ypu, kyla vėjovartos grėsmė nulaibėjusiems medžiams, kurių lapynas išsikėtojęs viršūnėje. Palankiau būtų retinti kelerių metų eigoje, leidžiant medžiams priprasti prie nukirsto kaimyno nebeatremiamo vėjo. Atviri slėnio vaizdai yra tikras grožis, visgi „atvirų langų“ į slėnį yra. Gal ir užtenka.
Kai kur tankmių retinimus gerai būtų padidinti. Prie „Kranto“ pagrindinės mokyklos stadiono prisiglaudusį gojelį būtų apdairu praretinti sukuriant ten jau augančių savaiminių trešnių, slyvų, šeivamežių miško sodą.
Kai kurie projektiniai siūlymai prasilenkia su gerąja praktika. Pavyzdžiui, projekte rekomenduojama lapuočius genėti vasario – balandžio mėnesiais, tačiau parke vyraujančius klevus tuo metu genėti yra žalinga, nes teka jų sula. Siūlymas parke naudoti chemines augalų apsaugos priemones, dreves užkalti antiseptikais apdorotomis lentelėmis, rodo menką aplinkosauginį požiūrį.
Pagal projektą parke bus pasodinti penkių rūšių medžiai ir dviejų rūšių krūmai. Sodinių sąrašą galėtų išplėsti lianiniais ar visžaliais augalais. Pavyzdžiui, pasodinti tankmėse į medžius besivyniojančias gebenes, laipiojančiųjų hortenzijų ar aktinidijų ten, kur saulėčiau – tarkim prie stadiono tvoros. Kur ne kur unksmių pakraščiuose galėtų tarpti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų kukmedžių, nuostabiai žydinčių rododendrų ir azalijų krūmai. Gražinimui ribų nėra.
Tokius susivėlinusius siūlymus aš ir kiti Gargždų parko gamtos saugotojai su želdinių specialistų pagalba teikiame Klaipėdos rajono savivaldybei. Akmenį švysteliu ir LR želdynų įstatymo pusėn. Dėl senstelėjusios visuomenės informavimo tvarkos, taip dažnai ir būna, kad mūsuose sukruntama tik sužvangus pjūklams. Nepaisant susivėlinimų, džiugu, kad mero komanda ieško visiems geriausių sprendinių.
Ar Gargždų parko renesansas pataps žmogaus ir gamtos darnos pavyzdžiu, priklausys nuo žmonių atviros, draugiškos ir lygiateisiškos bendros kūrybos. Norėtųsi, kad gimtame parke gera būtų visiems, net ir tiems, kuriems kiauras puvėkas yra ištaigingi namai.
