Šiame įraše Prof. Antano Svirskio knyga “Alternatyvi žemdirbystė” parašyta 1990 m., kuri neprarado aktualumo ir dabar, bei taip pat keletas aktualių jo rašinių.
A. SVIRSKIS
ALTERNATYVI ŽEMDIRBYSTĖ
ĮVADAS
Žemdirbystės intensyvinimas pokario periodu sąlygojo ryškų žemės ūkio produkcijos didėjimą pasaulyje. Tik per 25 metus (1960–l985 m.) bendras grūdinių ir ankštinių kultūrų derlius padidėjo daugiau kaip du kartus, medvilnės beveik du kartus, cukrinių runkelių apie pusantro karto ir t.t. [99]. Daugelyje šalių, pirmiausia išsivysčiusių, tai buvo pasiekta masiniu perėjimu prie intensyvaus ūkininkavimo metodų, pagrįstų plačiu mineralinių trąšų ir pesticidų naudojimu ir kruopščiu žemės dirbimu. Žemdirbystės sistemos, paremtos gausių cheminių medžiagų naudojimu, tiek plačiai naudojamos žemės ūkio praktikoje, kad visur vadinamos tradicinėmis. Tačiau daugelyje išsivysčiusių Šalių pradedama kreipti dėmesį į negatyvią žemdirbystės intensyvinimo pusę. Tam tikra visuomenės dalis, ypač Vakaruose, pradėjo reikšti nepasitikėjimą beatodairiu cheminių medžiagų naudojimu žemės ūkyje, kas mažina dirvų derlingumą, blogina paviršinio bei požeminio vandens kokybę, teršia produktus chemikalų likučiais, didina žmonių sergamumą. Svarbų vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę užsienyje, suvaidino milžinišku tiražu išleista Reičelo Kazsono knyga „Bežadis pavasaris, kurios išėjo 10 leidimų. Ji apdovanota keliomis premijomis. Būtent šioje knygoje rašoma: Kovos priemonės neturi kartu su vabzdžiais užmušti ir mus pačius… Keletas netikrų žingsnių gali nuvesti iki to, kad žemė praras derlingumą ir joje liks tik nariuotakojai… Žmonės visų pirma baimina tai, kas akivaizdu, bet didžiausias pavojus atslenka nepastebimai. Žmogus prarado sugebėjimą numatyti ir išpranašauti… Mūsų vaikai gali susirgti vėžiu nuo maisto… ir visos cheminės kovos priemonės savo prigimtimi tokios, kad galų gale atsigręžia prieš mus.. Nepaisyti pusiausvyros gamtoje – tai tas pats, kaip užmiršti traukos dėsnį, stovint ant uolos… Mes pamirštame, kad sėkmingiausiai kovoja pati gamta, o ne žmogus… Pačiu svarbiausiu faktoriumi, neleidžiančiu vabzdžiams pernelyg daug prisidauginti, yra tas naikinamasis karas, kurį jie veda tarpusavyje… Kad kartą padėtų kiaušinėlius, boružė turi suėsti keletą šimtų amarų… Jei kai kurie entomologai karštai agituoja už cheminį kovos būdą, tai nereiškia, kad jie tuo įsitikinę. Retas išdrįs kirsti šaką, ant kurios sėdi“ [94]
Šios problemos išsivysčiusiose Vakarų šalyse sąlygojo tokių sistemų ir metodų, kurie būtų alternatyvūs nusistovėjusiems metodams ir neturėjo jiems būdingų neigiamų bruožų, paiešką. Iš pradžių kilo stichinis, o vėliau ir organizuotas judėjimas, apimantis įvairias mokyklas (kryptis). Jos užsienio literatūroje vadinamos alternatyvia žemdirbyste.
Nors įdėta daug kapitalinių įdėjimų, tačiau dėl įvairiausių objektyvių ir subjektyvių priežasčių
TSRS žemės ūkio vystymosi rezultatai gerokai kuklesni nei kitų išsivysčiusių ir kai kurių besivystančių šalių. TSRS CSV duomenimis, 1940–1986 m. pagrindiniai fondai TSRS žemės ūkyje padidėjo daugiau kaip 25 kartus, žemės ūkio elektrifikacija 290 kartų, aprūpinimas traktoriais – 35 kartus, mineralinių trąšų gamyba – 43 kartus, aprūpinimas pesticidais – 10 kartų, į gamybą įtraukti didžiuliai numelioruotų arba drėkinamų žemių plotai, įdiegtas naujos derlingesnės augalų veislės ir t.t. Tačiau bendras žemės ūkio produkcijos kiekis per 45 metus teišaugo 2, 7 karto, vidutinis grūdinių kultūrų derlingumas padidėjo mažiau nei 2 kartus, o bulvių – vos 14 cnt/ha (nuo 99 iki 113), o R’I’FSR netgi sumažėjo iki 96 cnt/ha [94]. Iš to nedidelio priedo atmetus nekokybišką produkciją (ką ir reikėtų padaryti), tą, kuri pernelyg užteršta pesticidų ar nitratų likučiais, ne kas ir belieka. Milžiniškos išlaidos – ir toks rezultatas! Šalis, užuot buvusi viena iš didžiausių žemės ūkio produktų eksportuotojų, yra stambiausia eksportuotoja. O kas paskaičiuos nuostolius, kuriuos padarė neapdairus ir nevalyvas žemės ūkio intensyvinimas mūsų gamtai?
Dar daugiau, pasak TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo V. Nikitino, per pastaruosius 15 metų TSRS žemės ūkis, sunaudojęs 600 mlrd. rublių, javų derlingumą tepadidino 0,6 cnt/ha (tuo tarpu Olandijoje jis išaugo 37, JAV – 28, Albanijoje – 15 cnt/ha), o grūdų gamybos planas per 28 metus teįvykdytas vienintelį kartą. Šiemet iki supirkimo plano (vykdymo trūksta 30 mln. tonų grūdų, šalis iš užsienio dar pirks bulves, linus, obuolius [62]. Taigi alternatyvi žemdirbystė mūsų šalyje dar tolima ateitis. O gal tokia sunki padėtis šalyje susiklostė dėl to, kad gerokai pavėlavome mąstyti apie tai, kad žemė – gyvas organizmas, svarbiausia gyvosios gamtos sudedamoji dalis ir ji dosni tik geram, rūpestingam ir darbščiam šeimininkui? Ilgai vadovavomės lozungu: „Nelauk iš gamtos malonių …“ ir viską darėme per jėgą, kovojome už didelius derlius, lenktyniavome kas labiau pasigirs laimėjimais, gaus nepelnytus apdovanojimus…
Ikikarinėje Lietuvoje visas žemės ūkis praktikai atitiko dabartinio alternatyvaus ūkininkavimo reikalavimus, nes beveik nebuvo mineralinių trąšų ir visai nebuvo pesticidų. 1939 m. grūdinių kultūrų derlius buvo 12–13 cnt/ha, bulvių – 116 cnt/ha, cukrinių runkelių – 192 cnt/ha (Žemės ūkio kalendorius,
1942, p. 27). Rekordiniais 1989 m. gauta 32,9 cnt/ha grūdinių, 161 cnt/ha bulvių ir 293 cnt/ ha runkelių (LTSR VSK, 1989. T. 23). Respublikos žemės ūkio gamybos intensyvinimo lygį atspindi kapitalinių įdėjimų ir materialinių išlaidų žemės ūkio ploto vienetui didėjimas. Vien 1965–1981 m. energetinių galingumų sąnaudos hektarui padidėjo – 4,4, organinių trąšų – 3,8, mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių – 2,8, drenažu nusausintų Žemių – 5 kartus. O bendroji žemės ūkio produkcija, įvertinta lyginamosiomis 1983 m. kainomis, per šį laikotarpį padidėjo tik 2,2 karto [49]. Vidutiniškai į vieną ha žemės ūkio naudmenų beriama po 200 kg mineralinių trąšų, skaičiuojant jas veikliąja medžiaga, apie 10 t mėšlo ir po 4–4,5 kg pesticidų. O kokia tų laimėjimų kaina gamtai? Respublikoje šiuo metu yra apie 1250 ūkių, kuriuose apie 3500 gyvenviečių. Iš jų tik apie 1:1 % arba kas devinta gyvenvietė turi valymo įrengimus. O juk be jų respublikoje dar yra 4:100 gamybinių centrų ir daugiau kaip 1000 technikos kiemų. Kiekvienas ūkis yra įsirengęs savo degalines, amoniakinio vandens saugyklas, trąšų ir nuodų sandėlius, sąvartynus, kitus gamtą teršiančius objektus. Iš viso jų apie 50000. Jie dažniausiai pastatyti, įrengti šalia ežerų, tvenkinių arba tiesiog ant upelių krantų. Šiandien nerasime Lietuvoje nė vieno ūkio, neišskiriant ir eksperimentinių, kurį ekologiniu gamybos aspektu būtų galima vertinti patenkinamai.
Šiuo metu daugiau kaip pusė visų tvartų neturi įrengtų mėšlidžių, kas penktas ūkis teturi įsi- rengęs sandėlį mineralinėms trąšoms saugoti.
Ir būtent todėl, kad nesubalansuotai ir nekokybiškai tręšiama, neracionaliai naudojami pesticidai, prastėja maisto produktų kokybė, vis labiau užteršiami paviršiaus ir grunto vandenys (jau apie 1/3 respublikos teritorijos grunto vandenų užterštumas agrochemikalais viršija sanitarines normas), vis sunkiau surasti griovį ar upelį, kuriame be pavojaus sveikatai galima būtų apsiprausti arba pagirdyti gyvulį, Katastrofiškai didėja ežerų eutrofikacija, nes kasmet tik su drenažo vandeniu vidutiniškai išplaunama iš hektaro naudmenų nuo 200 iki 300 kg tirpių cheminių medžiagų (26]. Todėl didėja dirvožemių degradacijos pavojus, atsiranda daugelis kitų ekologinių bėdų. Respublikoje pagaliau įkurta žemės ūkio ir maisto produktų kokybės kontrolės inspekcija. Iki šiol, oficialiais duomenimis, respublikoje didesnis chemikalų likučių kiekis randamas patikrintų vaisių, daržovių ir kitų žemės ūkio produktų po keletą procentų. Nitratus jau išmokome nustatyti, o pesticidų ir jų metabolitų, sunkiųjų metalų, kaip parodė Jonavos „Azoto“ susivienijimo avarija bei
Alytaus rajono Panemuninkų kaimo tragedija, nustatyti dar nesugebame.
Atgavus Lietuvai savarankiškumą ir nepriklausomybę, vienu iš pagrindinių ekonominių svertų liks žemės ūkio produkcija. Ją užsienio valstybės pirks tik švarią ir kokybišką. Todėl neatidėliotinai visos respublikos žemės ūkio mokslo ir gamybos pajėgos turi dirbti šia kryptimi.
I. PESTICIDŲ NAUDOJIMO PROBLEMOS
Yra beveik 30000 augalų rūšių, kurios teršia kultūrinių augalų pasėlius. Dauguma kultūrinių augalų rūšių yra priverstos konkuruoti su daugiau kaip 200 piktžolių rūšių. Maždaug 50000 grybų rūšių kenkia žemės ūkio augalams ir gyvuliams. Daugiau kaip 1500 iš 15000 augalinių nematodų kenkia kultūriniams augalams. Daugiau kaip 10000 nariuotakojų rūšių taipogi kenkia žemės ūkio augalams ir gyvuliams. Kenkėjai, ligos ir piktžolės JAV sunaikina apie 33 proc. kasmetinės žemės ūkio produkcijos. Tačiau dargi idealiomis sąlygomis šie nuostoliai negali būti sumažinti iki nulio ir pačiu geriausiu atveju gali būti sumažinti tik per pusę. Nenaudojant pesticidų, nuostoliai išaugtų iki 42 proc., t. y. padidėtų 9 proc. Šių 9 proc. produkcijos kaina JAV sudarytų 8,7 mlrd. dolerių per metus, o chemikalų naudojimas 2,2 mlrd. dolerių per metus, t. y. doleris, panaudotas pesticidams, fermeriui 1975 m. davė 4 dolerius pelno [117].
Manoma, kad TSRS pesticidai įgalino gauti papildomai žemės ūkio produkcijos už 7–8 mlrd. rublių per metus, esant bendroms išlaidoms pesticidams 1,2–1,3 mlrd. rublių per metus t. y. 5,8– 6,2 rb. už rublį išlaidų).
Šiuo metu apie 700 medžiagų, iš kurių gaminama keli tūkstančiai pesticidų rūšių. Tačiau plačiau naudojamos apie 180 pesticidų rūšių. Pagrindinė naujų pesticidų kūrimo kryptis – perėjimas nuo ypač ilgai išsilaikančių chloro organinių, DDT tipo junginių prie trumpiau išsilaikančių karbamatų ir organofosfatų (šie savo savybėmis artimi kovinėms nuodingosioms medžiagomis). Bendra tendencija yra vis toksiškesnių pesticidų, turinčių mažai veiklios medžiagos – iki kelių gramų hektarui, kūrimas. Tačiau smulkialašinis ir ultrasmulkialašinis purškimas kelia didelių sunkumų: smulkiais lašeliais purškiant pesticidus, daug jų nunešama iš tos vietos, kurioje jie naudojami. Tiek antžemine technika, tiek aviacijos pagalba purškiant pesticidus, 60–70 proc. preparato nunešama iš purškiamo ploto [75].
Kad sumažėtų pesticidų daroma aplinkai žala ir padidėtų jų efektyvumas, dedamos pastangos sukurti vis tikslesnio veikimo pesticidus. Tik reikia turėti galvoje, kad bendras reguliuotinų rūšių skaičius, kaip buvo aukščiau minėta, 80000. Pvz., bulvės jau turi 230 „priešų“: 23 virusai, 6 bakterijos, 128 vabzdžiai, 68 kirmėlės ir 38 grybai. Būtina žinoti ir tai, kad kiekviena reguliuotina rūšis turi šimtus kitų rūšių, kurių naikinti nepageidautina (pvz., kopūstus puola 50 fitofagų rūšių, kurios savo ruožtu reguliuojamos 500 entomofagų rūšių; medvilnės agrocenozėje apie 10 pavojingų kenkėjų rūšių; bet joje ir daugiau kaip 250 plėšrūnų bei parazitų rūšių (reguliuojančių kenkėjų paplitimą). Todėl aišku, kad siauro veikimo pesticidų kūrimas ir platus naudojimas artimiausioje ateityje gana komplikuotas.
Pesticidų kūrimas – ilgas ir brangus darbas. Naujo pesticido kūrimas trunka 6–20 metų ir JAV kainuoja vidutiniškai 18 mln. dolerių (Science, 08 01 1982). 1976 m. kuriant naują pesticidą, reikėjo peržiūrėti 1000 komponentų, o 1986 m. tam jau reikėjo 10000 komponentų [51]. Japonijoje naujo pesticido kūrimas kainuoja apie 2 mlrd. jenų; tikimybė sukurti naują gerą preparatą lygi 1/20000, o tyrimai trunka 8–1.0 metų [87]. Norint sukurti naują, pranašesnį, palyginti su jau naudojamu, fungicidą, reikia ištirti 80–10000 preparatų [91].
Pagrindines pesticidų gamintojos yra trys. transnacionalinės kompanijos: Bayer (VFR), Cib- Geigy (Šveicarija) ir Monsanto (JAV). Jos drauge 1983 m. gamino 25 % visų pasaulyje naudojamų agrochemikalų. 90 % pasaulinės agrochemikalų rinkos kontroliuoja apie 30 Europos, JAV ir Japonijos firmų [57].
Pasaulinė prekybos pesticidais apimtis sudarė:1979 m. – 10 mlrd. dolerių, 1980 m. – 11,5 mlrd. dolerių, 1983 m. – 13 mlrd. dolerių, 1985 m. – 13,7 mlrd. dolerių ir 1986 m. – 18 mlrd. dolerių [50]. 1983 m. prekyboje insekticidai sudarė 30 %, herbicidai 40 %, fungicidai ir augimo reguliatoriai
19 %.
Pesticidų naudojimo dinamika TSRS žemės ūkyje pateikiama 1 lentelėje.
Pesticidų naudojimo TSRS dinamika [82; 70; 104]
1 lentelė
| Metai | Plotas,
kur naudojami pesticidai, mln. ha |
Vid. pesticidų kiekis, kg/ha | Vid. vienam gyventojui, kg/žmogui |
| 1970 | 103 | 1,5 | 0,75 |
| 1976–1980 | 159 | 1,6 | 1,0 |
| 1981–1985 | 182 | 1,9 | 1,3 |
| 1990 (planas) | 205 | 2,3–3,9 | 1,7–2,7 |
TSRS žemės ūkis labai priklauso nuo Vakarų chemijos koncernų, gaminančių pesticidus: 1982 m., pavyzdžiui, 58 % cheminių komponentų, rekomenduotų TSRS ŽŪM žemės ūkio gamybai, buvo gauta iš Vakarų šalių [9]. Atitinkamai daugiau perkama pesticidų ir užsienyje. 1985 m. pesticidų pirk- ta už 170 mln. rublių, 1986 m. – už 300 mln. Rublių ir 1987 m. – už 500 mln. valiutinių rublių. JAV gamtinės aplinkos apsaugos agentūros duomenimis [4,8], pesticidų naudojimas greitai augo iki 1979 m., po to tas augimas stipriai sumažėjo ir nuo 1982 m. mažėja. 1985 m. JAV vienam gyventojui teko 1,8 kg pesticidų.
Japonijoje 1978 m. buvo naudojama 21,4 kg/ha pesticidų, VFR – 3,4 kg/ha. Pažymėtina, kad Japonijoje apie 50 % pesticidų naudojama ryžių laukuose [87].
Pasaulyje 1986 m. vienam žmogui teko 0,4 kg pesticidų. Iš 3 mln. tonų pesticidų (veikliąja medžiaga), kasmet naudojamų pasaulyje, 34 % naudojama Šiaurės Amerikoje, 45 % – Europoje ir 21% kitose šalyse [22].
Bendras pesticidų kiekis, 1986 m. tekęs kai kurių respublikų ir regionų pasėliams, pateiktas
2 lentelėje.
Svarbu pažymėti, kad TSRS regionuose, kur buvo plačiai naudojami pesticidai, yra tendencija gerokai mažinti jų naudojimą. Pavyzdžiui, Tadžikijoje daugiausia pesticidų buvo naudojama septintajame dešimtmetyje, po to dėl daugelio neigiamų pasekmių ekonomikai ir žmonių sveikatai buvo žymiai sumažintas jų naudojimas. Tokia pati tendencija dabar ir Moldavijoje. Daugiausia pesticidų čia buvo naudojama 1984 m., o 1987 m. jau du kartus mažiau [78].
Formuoti visuomenės nuomonę apie pesticidų naudingumą besivystančiose šalyse padeda gerai apmokami Vakarų chemijos firmų agentai. Jų atlyginimas gerokai didesnis nei specialistų, kurie kuria alternatyvius pesticidams augalų apsaugos metodus, kas sąlygojo tai, kad kai kurios Centrinės Amerikos šalys nutraukė biologinių, genetinių ir integruotos kovos metodų tyrimą [19]. Nepaisant to, kai kuriose šalyse pesticidų naudojimas stipriai apribotas. Pvz., Pakistane, išanalizavus, kad pesticidų naudojimas yra neefektyvus, 1980 m. buvo atsisakyta vyriausybinių subsidijų pesticidams pirkti ir kitais metais čia pesticidų pardavimas sumažėjo 2–3,5 karto be nuostolio derliui [53].
Visuomenės spaudžiamos visos pagrindinės Vakarų šalys vis labiau griežtina pesticidų naudojimą. Pavyzdžiui, VFR nuo 1988 m., griežtai reglamentuoja pesticidų naudojimą ne tik fermose, kaip buvo anksčiau, bet ir sodybiniuose sklypuose.
1987 m. lapkričio mėnesį Indonezijoje uždrausti naudoti 57 pesticidai (iš jų sevinas, kotfosas, karbarenas, amidofosas, metomilas); valstybiniu mastu pesticidų naudojimui priešpastatyta integrinė augalų apsauga.
2 lentelė
Kai kurių TSRS regionų pasėlių bendras pesticidų kiekis 1986 m.
| Respublika, regionas | Veiklioji medžiaga, kg/ha | Pastabos |
| Vidurinės Azijos medvilnės ir ryžių auginimo regionai | 34,40 | |
| Tadžikijos TSR | 19,83 | |
| Uzbekijos TSR | 10,40 | 1985 m. duomenys be sieros ir vario |
| Moldavijos TSR | 9,91 | 1987 m. 13,19 kg/ha [78] |
| Azerbaidžano TSR | 7,27 | |
| Kazachijos TSR | 3,82 | Be sieros ir vario |
| Ukrainos TSR | 2,91 | |
| Baltarusijos TSR | 2,64 | |
| Lietuvos TSR | 2,42 | 1985 m. duomenys, be vario ir sieros |
| Primorjės kraštas | 2,09 | |
| Vakarų Sibiras | 2,00 | |
| Uralas | 1,90 | |
| Šiaurės Kaukazas | 1,3 | |
| Kirgizijos TSR | 0,74 | Be sieros ir vario |
| Centrinis Juodžemio rajonas | 0,71 | Be sieros ir vario |
| Aukštutinis Pavolgis | 0,50 | Be sieros ir vario |
| Vidurinis Pavolgis | 0,39 | |
| Irkutsko sritis | 0,35 | |
| Gruzijos TSR | 0,22 | Be sieros ir vario junginių |
| Vidutiniškai TSRS | 2,10 | [72] |
Pesticidų naudojimo augalų apsaugai efektyvumas jau nuo ketvirtojo dešimtmečio ne didėja, o mažėja. Pvz., JAV 1940–1980 m. žemės ūkio produkcijos nuostoliai dėl kenkėjų padidėjo 83 % (nuo 7,1 iki 13 %), dėl ligų – 14 % (nuo 10,5 iki 12 %) ir bendrieji nuostoliai – 18 % (nuo 31,7 iki 37 %), o nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki 1980 m. 50 % (nuo 8 iki 12 %) išaugo nuostoliai dėl piktžolių Ir visa tai įvyko nepaisant dešimtkartinio pesticidų naudojimo padidinimo šalyje. Atitinkamai kito ir ekonominis pesticidų naudojimo efektyvumas. 1965 m. amerikiečių fermeris už išleistą pesticidams dolerį gaudavo 10 dolerių, 1975 m. – jau tik keturis. Pesticidų efektyvumo mažėjimo priežastis – du gamtiniai, nesąmoningai žmogaus veiklos indukuojami, procesai: rūšių skaičiaus gamtinės reguliacijos procesų suardymas ekosistemoje ir naikinamų rūšių atsparumo pesticidams didėjimas, o taipogi pesticidų gamybos pabrangimas [117].
Nemažėja nuostolių dėl ligų bei kenkėjų ir Japonijos ryžininkystėje, nepaisant daugkartinio kovos priemonių intensyvinimo [87]. Akivaizdus pavyzdys – medvilnė. JAV medvilnininkystėje sunaudojama iki 50 % visų šalyje gaminamų pesticidų, tačiau medvilnę auginančiuose rajonuose dabar yra tiek atsparių pesticidams kenkėjų, kad, norint sureguliuoti jų antplūdį, reikia per vegetacijos sezoną atlikti 36–50 purškimų [16].
Pesticidų gamyba Vakaruose yra dešimties stambių transnacionalinių kompanijų rankose; bendra pesticidų gamybos pasaulyje kaina 1983 m. sudarė 13 mlrd. dolerių. Žinoma, kad toms kompanijoms pesticidų gamyba – pelno šaltinis, todėl jos stengiasi taip formuoti visuomenės nuomonę, kad užtikrintų nuolatinį savo produkcijos pardavimą. Pastaraisiais metais tos pačios kompanijos vysto ir biotechnologinę gamybą, kuriai paprastai vėlgi būtina naudoti pesticidus. Paskaičiuota, kad superderlingos kloninės augalų veislės šešis kartus labiau pažeidžiamos kenkėjų ir ligų, negu įprastinės veislės ir todėl reikia atitinkamai sustiprintos augalų apsaugos. Daugiau pesticidų naudoti reikia taip pat vakaruose plačiai propaguojamoms naujausiems, atsparioms herbicidams veislėms.
Bėda ir ta, kad tik apie 3 % fungicidų ir insekticidų pasiekia tikslą, likęs kiekis patenka į dirvą, ant augalų įvairių gyvūnų, į vandens ekosistemas ir t. t. Realią naudą duodančių pesticidų dalis sudaro apie 30–40 % panaudoto kiekio [97]. Naujausiais duomenimis [46], tik 0,1 % panaudotų pesticidų pasiekia rūšis-taikinius. JAV nuo 35 iki 50 % pesticidų naudojama be realios būtinybės [46]. Manoma, kad aprūpinus ūkius fitosanitarinės diagnostikos priemonėmis pesticidų naudojimą TSRS galima būtų sumažinti 30 % [74].
Daugumą pesticidų, naudojimo problemų sąlygoja tai, kad visi pesticidai praktiškai yra nauji cheminiai junginiai, netipingi gamtiniams, ir tai, kad tų ar kitų gyvių žalingumas mūsų ūkiui yra ekonominė, o ne biologinė kategorija. Daugeliui pesticidų ir jų skilimo produktų charakteringumas didelis patvarumas gamtinėmis sąlygomis. Pvz., iki šiol nėra įtikinamų duomenų apie visišką DDT ir jo komponentų suirimą. Daug pesticidų išgaruoja į atmosferą [22; 88].
Veikiant ekologijos dėsniams, pesticidai, papuolę į aplinką, įsitraukia į bioakumuliacijos ir biotransformacijos procesus. Bioakumuliacijos procese vyksta daugkartinis (iki šimtų tūkstančių kartų) pesticidų, pereinančių mitybos grandis, koncentracijos padidėjimas. Todėl, medžiojamų paukščių (taipogi verslinių žuvų) organizme gali susikaupti tiek pesticidų, kad toks laimikis bus pavojingas žmogaus sveikatai [114].
Visapusiškas pesticidų ištyrimas yra labai brangus, ilgai trunkantis ir ne visada tikslus. JAV – šalyje, kur galioja patys griežčiausi pesticidų kontrolės įstatymai, 1983 m. tik 4 iš 600 aktyvių pesticidų, ingredientų perėjo visus būtinus toksikologinius testus. Tik 38 % rinkoje parduodamų pesticidų buvo išanalizuoti pagal įstatymų numatytus du kancerogeniškumo testus. Tik 30–40 % pesticidų buvo patikrintas terogeninis veikimas ir mažiau kaip 10 % mutageninis aktyvumas. Dar daugiau, nė vienas iš pesticidų nebuvo ištirtas, kaip jis veikia didesnės rizikos žmonių grupes (vaikus, senelius), taipogi nepatikrintas nei vieno pesticido poveikis imuninės sistemos būklei [38].
Didžiojoje Britanijoje galiojantys pesticidų kontrolės maiste metodai įgalina kontroliuoti ne daugiau kaip 10 % leistų naudoti pesticidų (PAN News Letter. – 1987. – Nr. 6. – P. 7).
Manoma, kad ne išimtis, o taisyklė yra toksikologinių testų falsifikavimas. Valstybinis vienos iš stambiausių privačių pesticidų kontrolės laboratorijų Industral Bio-Test Laboratory (kuri pateikė 22000 „nekenksmingų“ pesticidų testų) patikrinimas parodė, kad 80 % atliktų testų buvo sufalsifikuoti [67]. Šių suklastotų testų pagrindu buvo leista naudoti daugiau kaip 25 % dabar Kanadoje ir Malaizijoje naudojamų pesticidų.
RTFSR 1984 m. tik 12 % pesticidų paveiktų plotų kontroliavo augalų apsaugos stočių toksikologinės laboratorijos, o pesticidų likučius tyrė tik 3,4 % žemės ūkio produkcijos [98].
Moldavijoje, viename iš labiausiai pesticidais užterštų TSRS regionų, nėra nė vieno užterštumo lygio stebėjimo stacionaro, ir kontrolė pasirinktinai vykdoma tik 5–6 naujuose rajonuose [83]. Be to, kontroliuojama ne daugiau kaip 40 pesticidų iš maždaug 400, leistų naudoti šalyje. Pagal A. Fedorenką [106], šiuolaikiniai pesticidų toksiškumo tyrimo metodai netinka pesticidų bioakumuliacijai, migracijai per trofines grandis greičiui, yrimui ir kitiems procesams, be kurių sunku pakankamai tiksliai nustatyti leistinas aplinkoje pesticidų koncentracijas, tirti.
Literatūros duomenų apie pesticidų naudojimo pasekmes gamtinei aplinkai – gausybė. Pateiksime keletą iš jų. Nuo 30 iki 70 % pesticidų ir mineralinių trąšų patenka į vandens telkinius. Kaip rezultatas, pvz., Tadžikijoje, l980 m. apie 10 % žuvų rūšių jau buvo beišnykstančios [100]. Gorkio srityje iš 57 žuvų rūšių 21 rūšis išnyko dėl žemės ūkio teršalų. Apie 33 % žuvų gėluose vandenyse žūsta dėl vandens telkinių užterštumo pesticidais. Daugelis naujos kartos plačiai naudojamų pesticidų – karbamatai, organofosfatai dėl tirpumo vandenyje lengvai patenka į paviršiaus ir grunto vandenis. Tos problemos mastai tapo pastebimi tik aštuntojo dešimtmečio viduryje. JAV 1984 m. 18 valstijų grunto vandenyse aptiktos didelės 12 pesticidų koncentracijos, o 1986 m. jau 23 valstijose ir 17 pesticidų [59]. Minesotos valstijoje 1987 m. iki 1,5 mln. gręžtinių šulinių buvo pavojingai užteršti įvairiais poliutantais, iš jų mineralinėmis trąšomis ir pesticidais (USA Today, 11-11-87). 37 JAV valstijų grunto vandenys 1987 m. buvo užteršti pesticidais [23].
Moldavijos teritorijos 30 % požeminių vandenų fluoro kiekis 20 kartų viršija DLK [102]. Dauguma net mažiausių chloro organinių pesticidų dozių, kurios dar neduoda citotoksinių reiškinių, veikia kaip tarpląstelinės informacijos inhibitoriai [69].
Vis daugiau tyrėjų daro išvadą, kad visose ša1yse naudojami pesticidų kenksmingumo nustatymo tik pagal izoliuotą kiekvieno pesticido veikimą, pagal nedaugelį testobjektų, ribotomis aplinkybėmis, pagal ribotą rodiklių skaičių (bendras toksiškumas, mutageniškumas, citotoksinis efektas ir kt.) metodai negali duoti visapusiško pesticidų įtakos gyvajai gamtai vaizdo. Mūsų žinojimas šioje srityje visada bus nevisapusis, ir naujų išaiškinimų pavojų spektras tik plėsis, o ne siaurės. Pesticidai tampa šiuolaikinės civilizacijos „Trojos arkliu“ [92].
Žymiai sumažindami rūšių įvairovę, ekosistemoje pesticidai visada neigiamai veikia dirvos gyventojus, kurių veikla yra jos derlingumo pagrindas. Pesticidai slopina dirvos biologinį aktyvumą, ypač jei ilgai naudojami ir kaupiasi joje. Intensyvus insekticidų naudojimas auginant cukrašvendres Indijoje ir Indonezijoje sąlygojo dirvos sterilizaciją. Moldavijoje dėl besaikio herbicidų naudojimo 3000 ha plote nebegali augti žemės ūkio kultūros [83].
Žinomi atvejai, kai dėl ilgalaikio mineralinių trąšų ir pesticidų naudojimo dirvoje įsigalėdavo labai toksiški kultūriniams augalams mikroorganizmai – laukai tapdavo žemės ūkio augalams nuodingi [118].
Pesticidais, ypač chloro organiniais, žymiai viršijant DLK, užterštos Vidurinės Azijos, Moldavijos, Krasnojarsko krašto, Krymo, Čimkento sričių ir daugelio kitų šalies regionų dirvos [88].
Masinis vario preparatų naudojimas Moldavijos vynuogynuose sąlygojo, kad dirvose susidarė technologinis melachitas ir jos prarado derlingumą [83, 80].
Platus DDT naudojimas TSRS iki 1972 m. dar ilgai turės neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, Moldavijos senų sodų dirvos dar dabar turi sukaupusios apie 1000 t DDT. Dabar tų sodų vietose auginamos kitos kultūros, iš jų ir tos, kurios gali akumuliuoti pavojingą DDT kiekį[83].
Visi pesticidai sukelia nitrifikacijos dirvose depresiją [76].
Katastrofiškai didėja įvairių kenkėjų atsparumas insekticidams. Suomijoje nuo 1945 m. iki1985 m. nepageidautinų rūšių rezistentiškumas išaugo 12 chloro organinių insekticidų, 23 – organofosfatams, 5 piretroidams ir 23 kitiems preparatams, iš jų toksinui Bacillus thuringiencis [30]. Kai kurių vabzdžių rezistentiškumas šiam, atrodžiusiam vos neidealiu, pesticidui pastebėtas ir JAV [25].
TSRS beveik 150 rūšių vabzdžių populiacijų įvairiose vietovėse įgijo atsparumą vienam kuriam chloro organiniam ar fosforo organiniam pesticidui [97] ir dabar reikia sudėtingesnių kovos su jais schemų. Dauguma atvejų atsparumas naudojamiems pesticidams įgyjamas būtinai vienoms formoms greičiau, kitoms lėčiau, vieniems preparatams per 10, kitiems per 30 kartų. Esant dabartiniam pesticidų naudojimo ir atsparumo jiems susidarymo tempui, visų, dabar pagrindinių 2000 kenkėjų rūšių taps rezistentiškos po 70–75 metų, o pagal planuojamą, pesticidų kiekio dabartinį padidinimą – iki 2000 metų. Visuotinis kenkėjų rezistentiškumas galimas gerokai anksčiau – 2010–2015 metais. Todėl reikia kardinaliai keisti cheminės augalų apsaugos orientyrus. Amerikoje leidžiamo žurnalo „Science“ straipsnyje „Atsparumas insekticidams: nauja pažiūra į kenkėjų kontrolę ir fundamentalių tyrimų kryptis“ rašoma: „Atsparumas insekticidams – praktiškai sunkiai įveikiama problema žemės ūkyje ir todėl mūsų geriausios jėgos turi būti sukoncentruotos alternatyvų cheminėms priemonėms paieškoms…“ [8].
Svarbus neigiamas pesticidų veikimo efektas yra jų įtaka vabzdžiams apdulkintojams. Beveik 80 % visų žiedinių augalų, apdulkina vabzdžiai ir tai būtina augalams normaliai atsinaujinti. Taip pat žinoma, kad 20 % visų vabzdžių rūšių yra apdulkintojai. Visuose žemės ūkio chemizacijos rajonuose pastebimai mažėja bičių ir kitų augalų apdulkintojų. JAV bendri žemės ūkio nuostoliai dėl bičių, kamanių ir kitų natūralių apdulkintojų apnuodijimo aštuntajame dešimtmetyje, skaičiavimų duomenimis, sudarė nuo 0,5 iki 4 mlrd. dolerių per metus ir didėja dėl visuotinio pesticidų naudojimo reglamento pažeidimų.
Pesticidų naudojimo reglamentas nenumato visos situacijų įvairovės, o dažnai jo laikytis neįmanoma. Pavyzdžiui, jei panaudojus mažai toksišką dirvos faunai pesticidą dinitroortokreozolą tuoj prasidės lietus – tai reiškia, kad žus visi sliekai, nes jiems kenkia mažiausia šio fungicido koncentracija. Sliekų sunaikinimas turi bet kuriems dirvožemiams ilgalaikių neigiamų pasekmių, gerokai didesnių nei teigiamas fungicidų poveikis [111].
Sudėtinga yra nustatyti to ar kito kenkėjo žalingumo slenkstį. Per milijonus bendros gyvūnų, augalų ir mikroorganizmų evoliucijos metų susiklostė nusistovėję santykiai ekosistemoje. Žinoma, pavyzdžiui, kad užsikrėtę virusais ankštiniai mažiau pažeidžiami fitofagų nei bevirusiniai augalai (Intervirology, 1980, 13. No. 1. P. 42–4 7). Kitas pavyzdys. Paprastasis pelėnas (Microtus arvalis) sunaikina apie vieną procentą žemės ūkio kultūrų derliaus Lenkijoje. Ypač didelę žalą jie daro liucernai, kurios pasėliuose gali suėsti iki 23 % biomasės. Tačiau pripažinti, kad tai baisus kenkėjas dargi tokio- mis sąlygomis, sunku, nes jis su fekalijomis į agrocenozę įneša 39 kg/ha puikiai augalų įsisavinama forma fosforo. Tai sudaro 62–78 % metinės fosforo dozės hektarui. Antra, pelėnai, nuėsdami jaunus liucernų ūglius, skatina jų šakojimąsi, taigi padidėja augalų biomasė [61].
Pesticidų naudojimo šalininkų tvirtinimai apie didelį tų priemonių naudojimo ekonominį, efektyvumą iš esmės neteisingi, nes jie skaičiuoja tik tam tikro produkto gamybos konkrečiu vegetacijos periodu išlaidas. Neskaičiuojamos ilgalaikės pesticidų pasekmės – neišvengiamas erozijos didėjimas, humuso kiekio mažėjimas dirvoje, dirvos floros ir faunos sunaikinimas ir apskritai neigiamos pasėkos visai gyvajai gamtai, galų gale sanitarinės higieninės pesticidų ar jų skilimo produktų patekimo į žmogaus organizmą pasekmės. Pesticidų naudojimas kartais atpigina žemės ūkio produkcijos gamybą, tačiau čia neįskaitoma gaunamos produkcijos kokybė, jos laikymas saugyklose ir įtaka žmogaus sveikatai, palyginti su biologiškai švaria produkcija. Tvirtinimai, kad cheminės medžiagos išsaugo vidutiniškai 30 % derliaus, taip pat neteisingi, nes beveik niekada nepateikiama skaičiavimų kiek sumažėtų derlius naudojant kitas augalų apsaugos priemones (biologinį ar integruotos kovos metodus, atitinkamą agrotechniką ir kt.).
Apskritai teisingas yra tvirtinimas, kad pesticidų naudojimas – tai „vienas iš trumpalaikio atskirų asmenų pelno gavimo ilgalaikės žalos visuomenei sąskaita pavyzdys“ [22].
Skirtingai nuo pramonės cheminių medžiagų, kurios daugiausia veikia toje šakoje dirbančius, ir nuo farmacinės chemijos, veikiančios tik žmones, vartojančius vaistus, pesticidai veikia visus, nes jie specialiai įvedami į aplinką ir migruoja į bet kurį žemės tašką. Nors deklaruojami dideli reikalavimai pesticidams – netoksiškų žmogui pesticidų nėra. Tarp aplinkos mutagenų pesticidai užima vieną iš pirmųjų vietų [77, 85]
Tarę, kad žemės ūkio teršalai biosferoje apytikriai sudaro 25–30 % visų antropogeninių teršalų, taip pat turėdami minty, kad 80–90 % visų vėžinių susirgimų sukelia aplinkos teršalai [103], gausime kad nuo 10 iki 18 % visų JAV žmonių, vyresnių kaip 45 metų amžiaus, mirties galima priežastis – pesticidų poveikis. Tai reiškia, kad apytikriai 8 % vyrų ir 2 % moterų JAV, gimusių 1970 m., mirs nuo pesticidų indukuoto vėžio.
JAV nacionalinės Mokslų Akademijos duomenimis, 90 % visų fungicidų, 60 % herbicidų ir 30 % insekticidų, naudotų JAV 1986 m., yra onkogenai [37].
Pesticidų įtaka gyventojų sergamumui nustatyta ir TSRS: Kirgizijoje[109], Uzbekijoje [79], Turkmėnijoje [93], Ukrainoje [96], RTFSR [86].
TSRS, kaip ir kitose šalyse, rajonuose, kur intensyviai naudojami pesticidai, nustatytas prastas vaikų iki 15 metų fizinis išsivystymas. Pesticidų įtaka šiam reiškiniui sudaro nuo 14 iki 57 % [89].
Pesticidų naudojimas TSRS komplikuotesnis dar ir tuo, kad yra planinė (neatsižvelgianti į susidariusią situaciją, konkretų sezoną ir kiekvieną lauką) pesticidų naudojimo sistema, žemės ūkio darbuotojai dirbdami ne visada įvertina, kad pesticidai – stiprūs nuodai [94]. Nėra veiksmingos kontrolės ir monitoringo sistemos, beveik nėra (arba neprieinami) duomenų apie visuomenės sergamumo dėl pesticidų struktūrą. Blogai dirba prognozės ir signalizacijos tarnybos, trūksta kvalifikuotų augalų apsaugos specialistų. Pavyzdžiui, Vengrijoje, kur ploto vienetui naudojama mažiau pesticidų nei TSRS, grūdinių derlius yra keturis kartus didesnis. Ten vienam augalų apsaugos specialistui tenka 3000 ha žemės ūkio naudmenų, o TSRS – 20000 ha. Kitais apskaičiavimais, tik RTFSR būtina padidinti augalų apsaugos specialistų skaičių septynis kartus [110].
II. PAGRINDINĖS ALTERNATYVIOS ŽEMDIRBYSTĖS
KRYPTYS IR MASTAS
Alternatyvios žemdirbystes esmę sudaro visiškas arba dalinis mineralinių trąšų, pesticidų ir augimo reguliatorių atsisakymas. Agrotechninių priemonių kompleksas grindžiamas griežtu sėjomainos laikymusi, ankštinių kultūrų į jas įtraukimu, augalinių atliekų išsaugojimu, mėšlo, komposto ir sideratų naudojimu, mechaninių kultivacijų ir biologinių metodų naudojimu augalų apsaugai.
Alternatyvios (organinės) žemdirbystės tikslai yra produkcijos be chemikalų gavimas, dirvos derlingumo išsaugojimas ir galų gale gamtos išsaugojimas. Specialistų nuomone, tokios žemdirbystės vystymo krypties negalima laikyti žingsniu atgal, nes naudojamos geresnės veislės ir dirvos išsaugojimo priemonių sistema, šiuolaikinės žemės ūkio mašinos ir padargai. Alternatyvi žemdirbystė vystoma VFR, Švedijoje, Danijoje Nyderlanduose, Šveicarijoje, Kanadoje, D. Britanijoje, JAV, Australijoje, N. Zelandijoje [52].
Yra keletas alternatyvios žemdirbystės sistemų. Seniausia iš jų laikoma biodinaminė. Ketvirtajame šio šimtmečio dešimtmetyje atskiri valstiečiai ją jau naudojo Austrijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse [96]. Kitų sistemų atsiradimas ir biodinaminės sistemos vystymasis siejamas su šio amžiaus šeštuoju dešimtmečiu, t. y. periodu, kai buvo pradėtas platus žemės ūkio chemizavimas. Žemvaldžiai ir nuomininkai, nusprendę, atsiliepdami į rinkos poreikius, auginti „Švarią“ produkciją, pradėjo jungtis į draugijas ir realizacijos kooperatyvus. Atsirado, dažniausiai be aiškios programos ir teorinės bazės, šios krypties mokyklų [47].
Alternatyvios žemdirbystės patirtis dar neturi nė 30 metų, todėl anksti kalbėti apie nusistovėjusias tradicijas, bet jau galima pateikti pirmąją tokių sistemų funkcionavimo analizę. Straipsnių apie alternatyvią žemdirbystę užsienyje publikuojama atskirose knygose ir brošiūrose, institutų ir universitetų mokslo darbuose, fermerių žurnaluose. Naujų principų efektyvumas dauguma atvejų yra neaiškus. Tai verčia daugelį organizacijų analizuoti šią problemą. 1980–1983 m. tokių publikacijų pasirodydavo dažniau, kas rodė padidėjusį visuomenės dėmesį naujoms žemdirbystės tendencijoms. Pastaruosius 3–4 metus tokių publikacijų kiek sumažėjo, tikriausiai todėl, kad dar nebaigti įvairiose šalyse aštuntajame dešimtmetyje pradėti tyrimai, o ir alternatyvios žemdirbystės aistros užsienyje kiek aprimo [99]. Alternatyvios žemdirbystės sistemų ne visada galima aiškiai atriboti. Skirtumai paprastai neesminiai. Tačiau su kai kurių sistemų ypatybėmis verta susipažinti.
Organinė sistema dabar plačiausiai naudojama JAV. Trijose valstijose (Oregono, Meno ir Kalifornijos) priimtos juridinės organinės žemdirbystės nuostatos, kurias palaiko ir kai kurie federalinės valdžios organai. Charakteringiausi organinės žemdirbystės bruožai pateikti Kalifornijos valstijoje priimtame įstatyme (1979 m.). Jame numatyta, jog maisto produktus būtina auginti, saugoti ir perdirbti nenaudojant sintetinių trąšų, pesticidų ir augimo reguliatorių. Lauke, kur bus auginamos daugiametės kultūros, nurodytų cheminių priemonių negalima naudoti jau 12 mėnesių iki pasirodant pumpurams, o auginant vienmetes ar dvimetes kultūras – 12 mėnesių iki jos bus sodinamos (sėjamos). Įstatymas leidžia naudoti mikroorganizmus, mikrobiologinius produktus ir augalinės, gyvulinės ar mineralinės kilmės medžiagas. Iki derliaus nuėmimo galima naudoti Bordo skiedinį. mikroelementus, dumblių pelenus, sierą, gipsą, žuvies atliekas, klintis, muilą. Europietiška ir amerikietiška organinė žemdirbystė taip pat leidžia naudoti mėšlą, kompostą, kaulamilčius, „Žalias“ uolienas: dolomitą, glaukonito smėlį, tomamilčius, kreidą, kalkes. Didelis dėmesys skiriamas sėjomainoms, dobilams – žaliajai trąšai. Prieš kenkėjus naudojamas piretrumas, česnakas, nikotinas [119].
Biologinė sistema daugiausia naudojama Prancūzijoje. Ši sistema vadinama jos pagrindus padėjusio 1964 m.) autoriaus vardu, t. y. Lemer-Buše sistema.
Biologinė sistema taip pat neleidžia naudoti cheminių, ypač lengvai tirpių trąšų. Pagrindinė trąša yra organinė, kaip „specifinis“ augalų mitybos šaltinis. Šviežių organinių medžiagų nerekomenduoja įterpti giliai į dirvą, kad joms irstant nesusidarytų toksiški sėkloms ir šaknims junginiai. Iki įterpiant į dirvą, organinės trąšos kompostuojamos, kad pereitų aerobinės fermentacijos fazę. Rekomenduojama ne suslėgtos, o purios krūvos ir dargi mėšlą iškratyti ant dirvos paviršiaus.
Siekiant neutralizuoti per didelį rūgštingumą, pravartu naudoti bazalto dulkes, maltus, turinčius didėlį kalcio kiekį dumblius (preparatas kalmagol H) [60]. Didelė reikšmė teikiama dirvos dirbimui, kuris turi skatinti jos biologinį aktyvumą.
Trečia biologinės žemdirbystės atrama – sėjomaina su tausojančiu prisotinimo vienomis kultūromis režimu ir sideratų naudojimas.
Kovai su ligomis ir kenkėjais rekomenduojamos profilaktinės priemonės, su piktžolėmis – mechaninės ir deginimas. Leidžiama naudoti „netoksinius“ preparatus – augalų eterinius aliejus, dumblių ir uolienų miltelius, daugelį biodinaminių preparatų (dilgėlių antpilą, asiūklių ar kiečių nuovirą). Nedraudžiama sodininkystėje ir vynuogininkystėje naudoti sieros ir vario preparatų ir kai kurių organinių sintetinių preparatų (cinebą, manebą), nes jie silpnai toksiški. Rekomenduojami augaliniai insekticidai (piretrumas, rotenonas, nikotinas) [7, 60].
Organinė biologinė sistema. Šią sistemą naudoja Švedijos, Šveicarijos ir kitų šalių fermeriai. Ji pagrįsta Ch. Rušo ir Ch. Miulerio teorijomis. Sistemos pagrindas – stengimasis sukurti „gyvą ir sveiką dirvožemį“ aktyvizuojant mikroorganizmų veiklą. Ūkis laikomas vientisu organizmu, kuriame sklandžiai sureguliuota maisto medžiagų apykaita ir cikliškumas. Taigi ūkis turi laikytis maisto medžiagų balanso principų, pamėgdžioti gamtinę ekosistemą. Laukai turi būti kiek galima ilgiau užkloti augalijos, ražienas reikia įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį, sėjomainai auginti ankštinių-varpinių žolių mišinius. Leidžiama naudoti tik organines (mėšlą, sideratus) ir kai kurias lėtai tirpstančias mineralines (tomamilčius, kalio magneziją, bazalto dulkes) trąšas. Tokiu būdu tręšiamas ne augalas, o dirva, kuri „gimdo sveikus augalus“.
Nurodyti metodai ir seklus dirvos dirbimas, šios sistemos šalininkų nuomone, sudaro palankias sąlygas mikroorganizmų, kurie aprūpina augalus maistu, vystymuisi. Sukurtas net specialus testas (pagal mikrofloros sudėtį) dirvos šviežumui nustatyti.
Kovos su augalų ligomis ir kenkėjais priemonės analogiškos naudojamos biologinėje sistemoje [2].
Biodinaminė sistema. Tai viena iš labiausiai išvystytų alternatyvios žemdirbystės sistemų Europoje (VFR, Danija, Švedija). Jos autorius yra R. Štaineris, parašęs 1924 m. knygą „Humanitariniai klestinčio žemės ūkio pagrindai“.
Teoriniai biodinaminės sistemos pagrindai originalūs. Jie turi bendrų su kitomis alternatyvios žemdirbystės sistemomis principų, bet yra ir nemaža skirtingų teiginių: 1) žemdirbystę reikia vystyti atsižvelgiant ne tik į gamtinius (t. y. žemiškus), bet ir kosminius ritmus, nes visa, kas gyva – tai gerai subalansuota visuma ir yra glaudžiai susieta su kosmosu; 2) kosmines ir kitas jėgas reikia pasiteikti žemės ūkio gamybai, naudoti specialius biodinaminius preparatus. Biodinaminės sistemos teorinis pagrindas šitoks:
1. Biodinaminiais metodais būtina sujungti žemdirbystę ir visuotinį žemės ritmą. Dirvos dirbimą, sėją ir pasėlių priežiūrą reikia atlikti palankiais periodais, kurių atėjimą sąlygoja Mėnulio padėtis tame ar kitame Zodiako žvaigždyne. Pavyzdžiui, jei Mėnulis yra Žuvies žvaigždyne, tai šis laikotarpis palankus salotinių daržovių sėjai ar daigams sodinti, jei Jaučio žvaigždyne – tinkamiausias laikas sėti šakniavaisius ir t. t. Atsižvelgti į dangaus kūnų išsidėstymą rekomenduojama ir ruošiant kompostus, naikinant piktžoles [4, 12]. Kosminę įtaką augalams turi ir kitos planetos.
2. Specialūs biodinaminiai preparatai turi teikti augalams būtinas jėgas ir aktyvinti tam tikrus procesus dirvoje. „Humusiniai“ preparatai ruošiami iš ragų ir mėšlo, „siliciniai“ – iš ragų ir malto kvarco. Šiems preparatams, naudojamiems stipriai atskiedus, priskiriamos ypatingos savybės [57; 12].
Be to, dar yra vadinamųjų „kompostinių“ preparatų, reguliuojančių augalų mitybą ir vystymąsi. Jie ruošiami iš įvairių augalų – kraujažolių, dilgėlių, ramunėlių, kiaulpienių, ąžuolo žievės, valerijonų ir kt., po to sumaišomi su mėšlu [12; 54]. Augalinės ištraukos, nuovirai ir rūgimo produktai naudojami kaip trąša (tręšti per lapus ir per dirvą), augimo stimuliatoriai ir augalų apsaugai. Plačiausiai naudojami preparatai iš dilgėlių ir asiūklių. Juos ruošiant dilgėlės (iki žydėjimo) susmulkinamos, įpilama lietaus vandens (1:10) ir laikomos 1–2 savaites. Naudojamas 10 kartų praskiestas išrūgęs skystis. Jame, be kalcio ir kitų elementų, yra vitaminų ir augimo stimuliatorių ištrauką galima naudoti ir nuo amarų. Preparatas iš dirvinio asiūklio gaminamas kitaip. Augalai susmulkinami, pilama vandens (1:1), virinama ir 30 dienų nuoviras paliekamas nusistovėti. Nuoviras tinka papildomam tręšimui, kovai su grybinėmis ligomis (miltlige ir kt.). Panašiai ruošiami preparatai ir iš kitų augalų bei dumblių [56; 12; 2; 16]. Ne visi teiginiai apie šių preparatų ypatingą veikimą pagrįsti bandymų duomenimis. Tai kelia specialistams abejonių. [119; 54]
Ekologinė sistema. Daugelyje šalių yra nelabai skaitlinga jos tyrėjų grupė. Sistemos pagrindas – griežtas pesticidų naudojimo apribojimas ir lanksti peržiūra į mineralines trąšas. Leidžiama naudoti vandenyje tirpias trąšas, bet atsižvelgiant į mechaninę dirvos sudėtį ir kitas sąlygas [99].
Kitos sistemos. Vakarų Europos šalyse yra ir kitų, alternatyvios žemdirbystės krypčių, mažai besiskiriančių nuo aukščiau minėtų. D. Britanijoje viena iš alternatyvios žemdirbystės krypčių vadinama „Hovardo–Balfuro sistema“, Švedijoje ir kitose šalyse „Gamtinė žemdirbystė“. Yra sistema Veganio (Vegetabilsk), kuri draudžia naudoti mėšlą (tik kompostus), VFR – „mikrobiotinė sistema“, Austrijoje ir Šveicarijoje – ANOG sistema ir pan. [56; 2].
Apie alternatyvios žemdirbystės paplitimą įvairiose šalyse labai tikslų, oficialų duomenų ne tiek daug, tačiau apskritai galima susidaryti gana aiškų vaizdą.
Alternatyvi žemdirbystė plačiausiai išvystyta JAV. 1985 m. paskelbtais duomenimis šioje šalyje ją naudojo 20–30 tūkst. fermų (0,9–1,3 % visų JAV fermų). 1972–1980 m. alternatyvios žemdirbystės fermų produkcija išaugo 6 kartus ir pasiekė 3 mlrd. dolerių apyvartą [1; 24].
Gana plačiai alternatyvi žemdirbystė vystoma Šveicarijoje. Per pastaruosius l0–15 metų alternatyvios žemdirbystės fermų plotas padidėjo 6 kartus ir 1981 m. sudarė 11800 ha (apie 1 % žemės ūkio naudmenų). Ūkių, vystančių šiuo pagrindu žemdirbystę, 1984 m. buvo 1010, arba 0,8 % visų ūkių [58].
Prie šalių, kur išvystyta alternatyvi žemdirbystė, priskirtina ir Danija. Čia alternatyvios žemdirbystės produkcija 1987 m. sudarė 1–2 % bendro žemės ūkio produktų kiekio [21].
Taigi net pirmaujančiose šalyse alternatyvi žemdirbystė apima maždaug vieną procentą žemės ūkio ploto. Kitose Šalyse jos reikšmė dar mažesnė. VFR nuo 1981 iki 1986 m. alternatyvios žemdirbystės ūkių skaičius išaugo 2,2 karto: yra 1562 ūkiai arba 27700 ha, kas sudaro apie 0,23 % viso žemės ūkio [32].
Nyderlanduose naujus žemdirbystės metodus 1983 m. naudojo 350 fermerių, 2–3 tūkst. ha plote t. y. maždaug 0,1–0,2 visų žemės ūkio naudmenų [3; 6]. Švedijoje per pastaruosius 10–15 metų alternatyvios žemdirbystės plotai išaugo 2–2,5 karto. 1984 m. čia ją naudojo apie 500 valstiečių 3,5–7 tūkst. ha plote, kas sudaro 0,1–0,2 % visų žemės ūkio naudmenų [2].
Prancūzijoje 1984 m. iš vieno milijono 250 tūkstančių ūkių alternatyvią žemdirbystę naudojo 3–5 tūkst. arba 0,3 %, maždaug 100000 ha plote. Per pastaruosius 10 metų alternatyvios žemdirbystės plotai bemaž nedidėja [27].
1984 m. duomenimis, Austrijoje, kuri laikoma biodinaminės žemdirbystės tėvyne, ją naudoja 700 arba 0,2 %, visų fermerių. Australijoje 1983 m buvo 50 organinės žemdirbystės fermų [11; 47].
Turimais duomenimis, aštuntojo dešimtmečio viduryje D. Britanijoje alternatyvi žemdirbystė užėmė 0,1 % žemės ūkio naudmenų, Belgijoje, Norvegijoje, Suomijoje – 0,2–0,4 % [12; 65]. Nėra pagrindo manyti, kad dabar ten jos plotai sudaro daugiau nei vieną procentą. Pateikti duomenys rodo, kad alternatyvios žemdirbystės ūkių skaičius ir plotai išsivysčiusiose žemės ūkio šalyse, nors ir yra didėjimo tendencija, kol kas nedideli. Taigi pavadinimas „alternatyvi žemdirbystė“ kol kas yra sąlyginis ir alternatyvos klasikinėms sistemoms nesudaro. Tačiau naujų metodų šalininkai į ateitį žiūri optimistiškai. Pagal anglų firmos Organic Farmers and Growers prognozę, 2000 m. „švarių“ produktų dalis šalyje pasieks 7,5 %, o paga1 danų žurnalą Landbonyt, tokia produkcija Danijoje po 57 m. sudarys 10–15 % [21; 29]. Nereikia manyti kad fermeriai, naudojantys alternatyvios žemdirbystės metodus, visada lieka jiems ištikimi. Pensilvanijos Universiteto (JAV) tyrimų duomenimis iš 98 fermų, laikiusių save 1981 m. organinėmis, 1986 m. liko tik 60, o iš 139 fermų, kurios anksčiau naudojo organinės ir tradicinės žemdirbystės metodus, 19 % 1986 m. perėjo vien prie tradicinių [29].
Vakarų Europos šalyse ir JAV alternatyvi žemdirbystė oficialiai pripažįstama ir egzistuoja teisiniu pagrindu. Ją naudojantys žemdirbiai jungiasi į sąjungas, bendrijas, draugijas, turi jų atitinkamus pažymėjimus. Šie susivienijimai dažnai turi savo leidinius. Valstybiniai organai oficialiai kontroliuoja, kaip fermeriai laikosi reikalavimų gaminti „sveiku pagrindu“ (t. y. be chemizacijos) žemės ūkio produkciją, taip pat tos produkcijos kokybę. Tačiau valstybė paprastai kol kas neveda alternatyvios žemdirbystės propagandos.
Produkcijai realizuoti žemvaldžiai steigia savo parduotuves, produktus specialiai markiruoja. Organizacijos dažnai turi konsultantų, kurie valstiečiams teikia visokeriopą pagalbą. Anksčiau į organizacijas jungėsi kurios vienos krypties fermeriai, o dabar yra organizacijų, jungiančių įvairių alternatyvios žemdirbystės sistemų šalininkus 1972 m. buvo įkurta tarptautinė federacija „Judėjimas už organinį žemės ūkį“ – IFOAM. Jos sekretoriatas yra Prancūzijoje, skyriai D. Britanijoje, Danijoje, Portugalijoje, JAV, VFR, Šveicarijoje ir Švedijoje. Kas ketvirtį IFOAM spausdina keturiomis kalbomis biuletenį, 1983 m. į federaciją įėjo 80 grupių nariai, atstovaujantys 80 tūkst. žmonių iš 35 šalių [15; 32]. Šveicarijoje (Oberviliome), funkcionuoja Tarptautinis biologinio žemės ūkio institutas. IFOAM periodiškai rengia konferencijas, seminarus ir bendrus susirinkimus. Paskutinė konferencija įvyko 1986 m. Kalifornijoje. Jos tema – „Agroekologijos globalinės perspektyvos ir žemės ūkio gamybos sistemos“ [36].
Nors palyginti neskaitlinga, alternatyvi žemdirbystė Vakarų Europos šalyse ir JAV tinkamai organizuota, turi gerai sureguliuotą konsultacinį ir prekybinį tinklą, atlieka, kad ir riboto masto, mokslinius tyrimus.
III. TRĄŠŲ NAUDOJIMAS IR DIRVOS DERLINGUMAS ALTERNATYVIOS ŽEMDIRBYSTĖS SĄLYGOMIS
Alternatyvi žemdirbystė vietoj lengvai įsavinamų maisto medžiagų, kas „pažeidžia gamtinius ciklus ir normalią augalų mitybą“, numato maisto medžiagas papildyti iš trijų šaltinių: įvairių organinių medžiagų, sunkiai tirpstančių mineralų ir azotą fiksuojančių augalų [12; 2].
Pagal alternatyvios žemdirbystės principus, kuriuos padėjo R. Štaineris ir Ch. Miuleris, Ch. Rušas ir kt., reikia pamaitinti ne augalus, o naudingus mikroorganizmus, kad jie perdirbtų grąžinamas augalines organines medžiagas į maisto medžiagas ir humusą, taip pat į augalams prieinamas medžiagas iš dirvos mineralinių resursų.
Tolygų prieinamų augalams maisto medžiagų, įsisavinimą įgalina pasiekti teisingas sėjomainos parinkimas ir geras žemės įdirbimas. Augalai aprūpinami maisto elementais: azotu – mineralizuojantis organinėms ir augalinėms liekanoms, taip pat fiksuojant oro azotą; fosforu – atpalaiduojant surištą įvairiuose dirvos junginiuose ir sukuriant pusiausvyrą sistemoje fosfationų sorbcija-desorbcija (dirvinių ir įterptų su organinėmis trąšomis ar gamtiniais fosfatais); kaliu – atlaisvinant elementą iš dirvos mineralų ir mineralizuojant organinę medžiagą, o prireikus – įterpiant kai kurias (kalimagnezijos tipo) trąšas. Tačiau pagrindinis devizas – „dirva maitina augalą – augalas dirvą“ [20; 7; 2].
Tokioje sistemoje, kai augalas „išgauna“ savo maistą, o ne „ryja“ per didelius kiekius lengvai prieinamos medžiagos, pavyksta išvengti daugelio intensyvaus tręšimo pasekmių. viena iš jų – įterp- tos didelės trąšų dozės pablogina mikroelementų cinko, boro, vario, molibdeno ir kitų įsisavinimą, kas gerokai pablogina derliaus kokybę. Augalų aprūpinimo maistu be mineralinių trąšų teorines prielaidas neigia ir kritikuoja daugelis specialistų. Pavyzdžiui, yra tokių trąšų formų, kur azotas, iki įsisavinant augalams, turi pavirsti į nitratines formas (amoniakinis, karbamido azotas), todėl tokios trąšos nelaikytinos lengvai įsisavinamomis arba, nors fosforo trąšų fosforas lengvai augalų įsisavinamas, jo tirpumas skirtingas. Tai rodo ir jo įsisavinimo mažas koeficientas [7.].
Pagrindinės organinės medžiagos, naudojamos tręšti, yra mėšlas ir kompostai. Šiaudai kaip trąša alternatyvioje žemdirbystėje nenaudojami, nes sutrikdo ir taip dažnai nepastovų azoto balansą (denitrifikacijos nuostoliai), tačiau ruošti iš jų kompostus galima [12].
Mėšlas alternatyvioje žemdirbystėje naudojamas šviežias arba kompostuotas. Skirtingai nuo tradicinio suspausto mėšlo saugojimo anaerobinėmis sąlygomis didelėse krūvose, alternatyvioje žemdirbystėje mėšlas dedamas į mažas purias krūvas, į jį primaišoma šiaudų, popieriaus atliekų, žolių (piktžolių), medžio lapų, vaisių išspaudų, o biodinaminėje sistemoje – dar specialių preparatų, paruoštų iš kraujažolės, kiaulpienių ir ramunėlių žiedų, ąžuolo žievės, dilgėlių [4]. Kartais naudojamas nutekamųjų vandenų dumblas ir kitokie komponentai.
Ruošiant kompostus, naudojami sliekai. Kartais gaminami kompostai, kurie kartu yra ir sliekų veislynai. Tam į krūvas sugrėbiami lapai, piktžolės, kitos žolinės atliekos ir prireikus sudrėkinamos. Krūva įkaistą, pradeda dygti piktžolių sėklos ir vešliai augti. Tirštoje šaknų masėje įsikuria sliekai ir greitai dauginasi. Gerai pridengtose tokiose krūvose sliekai veisiasi ir žiemą. Subrendęs toks kompostas naudojamas tiek kaip trąša, tiek ir kitų naujų krūvų inokuliacijai [116].
Alternatyvios žemdirbystės mastus riboja mėšlo kiekis, iš kurio ruošiami kompostai. Todėl dažnai išsakomi šie samprotavimai:
- Alternatyvi žemdirbystė (visos kryptys) praktiškai įmanoma tik mišriose fermose. Tačiau ir šiuo atveju nepakaktų mėšlo, sukaupto pačiame ūkyje. Netgi tokioje šalyje kaip Danija, kur pats didžiausias galvijų tankumas ploto vienete, trūksta mėšlo. Patenkinamas derlius biodinaminiuose Danijos ūkiuose gaunamas naudojant (be mėšlo) didelį kiekį dumblų arba pirktinius (iš jų ir stambiuosius) pašarus. Fermeriams, prieš pereinant prie daržovių auginimo alternatyviais metodais, rekomenduojama turėti sukauptų mėšlo ir komposto atsargų [56; 28].
- Abejotinas sėkmingas ūkių egzistavimas, naudojant pirktą iš šalies mėšlą. Iš arti pirkti mėšlą ne visada yra galimybių, o vežti jį iš toliau nei 10–30 km, yra nerentabilu. Be to, mėšlą (ir pašarus) reikia pirkti tik iš alternatyvių ūkių [56; 36].
- Gyvulininkystės ūkiai, gaminantys daug mėšlo, bet turintys nedidelius žemės plotus, priversti pirkti šiaudus kompostams. Manoma, kad tai mažiau realu, nei naudoti skystą mėšlą [7].
Kompostuojant mėšlą, gaunami nemaži maisto medžiagų nuostoliai, reikia papildomų energetinių sąnaudų jam sukrauti ir perkasinėti. Vis dėlto, nors ir nemaža sunkumų, tačiau alternatyvi žemdirbystė, paremta įvairių ūkio organinių atliekų naudojimu ir grąžinimu atgal į dirvą, siekiant didinti maisto medžiagų kiekį dirvoje ir jos derlingumą, reikalinga. JAV skelbiama speciali informacija kur, kokių ir už kokią kainą galima įsigyti įvairiausių organinių atliekų [19] .
Visų krypčių alternatyviai žemdirbystei yra būtina arba pageidautina naudoti sideratus. Žaliajai trąšai naudojamos vienmetės arba daugiametės žolės: kryžmažiedžiai ir kitos kultūros (pvz., facelija). Pirmenybė teikiama ankštinėms kultūroms, kurių nereikia tręšti azotu: jos pačios praturtina dirvožemį šiuo elementu. Ir vis tik sideratai nėra plačiai naudojami: specialiai skirti jiems sėjomainos plotą neekonomiška, o auginti kaip tarpinę kultūrą ne visada yra galimybių (trumpas vegetacijos periodas, per sausa ar per drėgna, trūksta sėklų ir pan.). Speciali apžiūra, atlikta Švedijoje, parodė, kad žaliąją trąšą naudoja apie trečdalis alternatyvios žemdirbystės ūkių. Švedijos mokslo įstaigos rekomenduoja naudoti sideratams mišinius, kurių atskiri komponentai, turintys gilią šaknų sistemą, gali paimti maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių ir praturtinti viršutinį dirvos sluoksnį [2].
Sideratų naudojimo alternatyvioje žemdirbystėje technologija – specifinė. Jie turi susiskaldyti (kaip ir mėšlas) aerobinėmis sąlygomis. Todėl rekomenduojama nupjautą ir susmulkintą masę 10–14 dienų palikti dirvos paviršiuje ir tik po to freza arba diskinėmis akėčiomis įterpti į dirvą ir aparti.
Literatūroje yra nemažai duomenų apie didesnį mikrobiologinį dirvos aktyvumą alternatyvios žemdirbystės dirvožemiuose, palyginti su tradicinės žemdirbystės dirvožemiais, tačiau tie duomenys neretai prieštaringi, todėl reikia detalesnių mokslinių tyrimų. Prie alternatyvios žemdirbystės metodų Europoje dažniausiai pereina ūkiai, kuriuose didelis dirvų derlingumas. Tačiau sunku prognozuoti ilgametę dirvos derlingumo perspektyvą. Manoma, kad ilgainiui dirvos gali nusialinti, ypač dėl fosforo ir kalio trūkumo, ir todėl alternatyvi žemdirbystė galima tik dirvose, turinčiose didelį pradinį fosforo ir kalio kiekį [119; 54; 7; 2].
Azoto balansas. Detalūs tyrimai, kai buvo apskaičiuoti azoto balanso šaltiniai ir išlaidos buvo atlikti Nažele (Nyderlandai) 10 laukų sėjomainoje, kur 70 % užėmė pašarinės kultūros ir ganyklos. Nors vienam hektarui ploto teko 0,9 melžiamos karvės, metinis azoto balansas neigiamas: – 17 kg/ ha N. Buvo skaičiuojamas ne tik azoto kiekis, patenkantis su mėšlu, fiksuotas iš oro, bet ir iš kritulių, ekskrementų ganyklose, su šiaudais ir t. t. [63].
Stambios organinės fermos Pensilvanijoje (JAV) skaičiavimais, gautas teigiamas azoto balansas (+20 %), tačiau čia daug azoto pateko iš šalies – fermoje buvo naudojamas pirktinis paukščių mėšlas [20].
H. Vagstafo [65] padarytoje FAO pavedimu literatūros apžvalgoje rašoma, kad patenkančio su organinėmis trąšomis azoto efektyvumas, palyginti su mineralinių trąšų azotu, dažnai yra labai menkas – nuo 16–50 iki 86 %. Todėl organinės trąšos negali pakeisti mineralinių. Tik ankštinių kultūrų kaip sideratų naudojimas gali užpildyti azoto trūkumą. Kiek anksčiau, remdamasis eksperimentais, panašias išvadas padarė ir G. Šmitas [54]. Jis mano, kad mineralinių trąšų pakeitimas organinėmis gali būti lygiavertis, jas skaičiuojant prieinama augalams forma, o dėl to būtina išmokti be nuostolių ruošti mėšlą ir kompostus. Jo skaičiavimais, norint įterpti mėšlo kiekį, ekvivalentį 200–210 kg mineralinių trąšų azotui, ūkyje reikia laikyti vidutiniškai 3,5 sąlyginius stambiuosius raguočius vienam hektarui.
Nyderlanduose buvo sukurtas šalies žemės ūkio modelis, numatantis visiškai atsisakyti pramoninio azoto. Manoma, kad šalyje būtų galima 20–50 metų išlaikyti patenkinamo lygio (1977 m.) derlingumą. Tačiau tam būtina labai padidinti grūdinių ir ankštinių kultūrų plotus, sumažinti cukrinių runkelių ir bulvių bei apriboti ganyklų plotus, nes jų žolyne mažai ankštinių. Pašarui auginti tik ankštines kultūras. Šalis turėtų importuoti mėsą, ir apskritai apsirūpinimas maisto produktais būtų hipotetinis [35].
Neretai pervertinamas ankštinių kultūrų azoto fiksacijos galimybės. Pavyzdžiui, žinyne anglų fermeriams nurodoma, kad pašarinės pupos fiksuoja iki 285 kg/ha N, liucerna –300–540, o ankštinių-varpinių žolių mišinys per metus sukaupia iki 450 kg/ha N [5]. Ajovos valstijos (JAV) sąlygomis liucerna tesukaupdavo nuo 129 iki 300 kg/ha N [66].
Apskritai dauguma tyrėjų, vertindami alternatyvios žemdirbystės azoto biudžetą, linkę į atsargų optimizavimą.
Fosforo balansas. Ūkiuose, kur išvystyta gyvulininkystė, fosforo balansas yra neblogas. Tokie duomenys gauti išanalizavus daugelį Prancūzijos biologinių fermų, biodinaminių VFR fermų, organinių fermų sausringame JAV regione. Pateikiamas klasikiniu tapęs pavyzdys – Pulmano amerikietiška ferma, kurioje nuo 1910 m. nenaudojamos mineralinės trąšos, o fosforo kiekis didesnis nei kaimyninėse, tradicinę žemdirbystės sistemą naudojančiose fermose. Kanadietiškoje fermoje Tunwath vidutiniškai per ketverius metus (1979–1982) fosforo į dirvą pateko 12 kg/ha daugiau nei buvo išnešama su derliumi. Tačiau reikia turėti minty, kad visos fermos naudojo mėšlą, o gyvu1iams šerti daugiausia buvo naudojami pirktiniai fosfatai [20; 7; 40]. Be to, ir naudojant mėšlą, ne visada pavyksta subalansuoti fosforo poreikį derliui. Ir aukščiau minėtame bandyme Nažele (Nyderlandai) fosforo balansas buvo neigiamas: už ūkio ribų su produkcija buvo išvežama 16 kg/ha fosforo, o grąžinama iš visų šaltinių – tik 5 kg/ha [63].
Kalio balansas. Alternatyvios žemdirbystės ūkiuose kalio balansas dar labiau nepastovus, ir dirvų nualinimo galimybė yra pakankamai – reali. Metinio kalio deficito absoliutūs rodikliai, įvairių tyrimų duomenimis, svyruoja nuo –30 iki –100 ir dargi – 180 kg/ha
K20 [7; 40; 51]. Kalio deficitą galima papildyti naudojant ne tik mėšlą, bet ir bazalto miltus. Kiti dirvos derlingumą charakterizuojantys rodikliai taipogi gana prieštaringi. Pavyzdžiui, Kanadoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse, atliktuose, tyrimuose nustatytas ryškus neigiamas kalcio balansas, kuris alternatyvios žemdirbystės siekia iki 60 kg/ha CaO per metus. Magnio deficitas sudaro nuo –10 iki –37 kg/ha per metus. Pabrėžiamas būtinumas naudoti Ca ir Mg trąšas [7;40].
Daugeliu tyrimų, lyginant įvairių žemdirbystės sistemų dirvožemius, nustatyta, kad nebuvo žymesnių skirtumų tarp dirvos fizinių savybių, mikroelementų ir sunkiųjų metalų kiekio, nedaug skiriasi ir humuso kiekis. Tuo pačiu daugumos alternatyvios žemdirbystės ūkių dirvų fauna buvo gerokai turtingesnė: sliekų kiekis ir biomasė 1 m2 buvo keletą kartų didesnė, o rūšinė sudėtis įvairesnė nei ūkiuose, kur tradicinė žemdirbystė. Manoma, kad tam gali turėti didėlę įtaką didesnis piktžolių kiekis [40; 15].
Taigi mokslas dar neturi pakankamai patikimų ir objektyvių duomenų apie „save palaikančią“ sistemą alternatyvios žemdirbystės sąlygomis. Teigiamos prielaidos, išryškėjusios naudojant alternatyvios žemdirbystės metodus, tikriausiai, pareikalaus tikslios jų realizavimo programos. Akivaizdu, kad protingai naudojant ir tradicines sistemas, sąnaudos ir nuostoliai gali būti nedideli.
IV. KITI ALTERNATYVIOS ŽEMDIRBYSTĖS ASPEKTAI
Sėjomainos reikšmė alternatyviai žemdirbystei. Sėjomaina padeda gauti pakankamą žemės ūkio kultūrų derlių, palaikyti dirvų derlingumą, profilaktiškai apsaugoti pasėlius nuo piktžolių ir augalų ligų bei palengvinti kovą su kenkėjais. Tradicinėje žemdirbystėje sėjomaina vaidina pagalbinį vaidmenį, o alternatyvioje – svarbiausią [33]. Ankštiniai alternatyvioje sėjomainoje auginami ne tik siekiant aprūpinti po jų auginamas kultūras azotu ir kitais elementais, bet taipogi sumažinti ligų ir kenkėjų išplitimo lauko ir daržo sėjomainose bei soduose riziką [119, 1; 2].
Įgyvendinant alternatyvioje žemdirbystėje sėjomainą, labai svarbu neprisotinti jos viena kultūra ar panašiomis kultūromis. Tuo tikslu JAV vidurio vakarų rajonuose, kur tradicinėje žemdirbystėje vyrauja sėjomaina kukurūzai-soja, organinėse fermose naudojama tokia sėjomaina: avižos – treji metai liucerna – kukurūzai –soja – kukurūzai–soja [119].
Sėjomainos ankštinėmis žolėmis labai tinka kompleksiniams ūkiams, kur vystoma augalininkystė ir gyvulininkystė. Pavyzdžiui, tokie biologiniai ūkiai rytiniuose Švedijos rajonuose naudoja 6–7 laukų sėjomainas su trimis žolių laukais: vienas laukas žirniams ir 2–3 – grūdinėms kultūroms arba
3–5 laukų sėjomainas su dviem žolių laukais. Galvijai šeriami žolės pašarais, gaunama trąšų (mėšlo), kas palaiko sistemos apsirūpinimą. Ūkiuose, kur nelaikoma gyvulių, žolė šienui sėjomainose neau- ginama. Raudonieji ir baltieji dobilai, kartais ir liucerna naudojama žaliajai trąšai. Dažnai pirmųjų naudojimo metų dobilai paliekami sėklai, o po to (kartais ateinančiais metais) visa masė apariama. Septinlaukėje sėjomainoje (vasariniai kviečiai su dobilų įsėliu – dobilai sėklai – žieminiai kviečiai su liucernos įsėliu – liucerna žaliajai trąšai – vasarinis rapsas – rugiai – žirniai) siderinės kultūros reikšmė tokia didelė, kad kartais jos neskubama užarti rudenį. Apartų pavasarį, sideratų (matyt, lengvose dirvose) veikimas yra ilgesnis [2].
Vis tik sėjomaina alternatyvioje žemdirbystėje duoda mažiau pelno, nes dalis laukų naudoja- ma sideratams auginti ir tais metais pelno negaunama.
Dirvos dirbimo ypatumai. Organinėje, biologinėje ir organinėje–biologinėje žemdirbystėje pripažįstamas tik seklus dirvos dirbimas velėnos neapverčiant. Tuo siekiama skatinti biologinį dirvos aktyvumą. Augalinės atliekos, mėšlas, įterpti į paviršinį dirvos sluoksnį, skatina mikroorganizmų vystymąsi. Seklus (iki 10 cm gylio) arimas mažina dirvos užterštumą piktžolėmis, nes jų sėklos ir ša- kniastiebiai neišverčiami iš gilesnių sluoksnių į paviršių. Organinės medžiagos, sukauptos svarbiame augalams viršutiniame sluoksnyje, pagerina dirvos fizines savybes.
Negilus arimas (iki 15–20 cm) kartais praktikuojamas, kai reikia apversti velėną, o šiaip vietoje arimo naudojamas kultivavimas, frezavimas, čiželiavimas. Taip susidaro „gyva“ dirva, turtinga mikroorganizmų ir sliekų, kurie laikomi gyvais mechaninio dirvos dirbimo pagalbininkais ir įgalina sumažinti energetines sąnaudas [119; 4; 2].
Be biodinaminės žemdirbystės seklaus dirvos dirbimo šalininkų yra ir tokių, kurie mano, jog būtinas gilus dirvos dirbimas, turint tikslą sukurti storesnį derlingą dirvos sluoksnį. Pavyzdžiui, Švedijos žemės ūkio universiteto duomenimis, iš biodinaminės žemdirbystės ūkių savininkų plūgą naudoja 92 %, iš organinės-biologinės 57 %, o frezą, atvirkščiai – 6 ir 26 % [2].
Piktžolių naikinimas. Daugelis autorių [65; 68], mano, kad žemvaldžiui, atsisakiusiam naudoti herbicidus, piktžolių naikinimo problema yra viena iš svarbiausių. Ypač padaugėja daugiamečių piktžolių, nors suaktyvėja ir vienmetės.
Tyrimų, atliktų Nažele (Nyderlandai) bandymų fermos polderyje, nustatyta, kad, atsisakius herbicidų gerokai padaugėjo šalpusnių ir žliūgių. Apskritai per penkerius biodinaminės sistemos naudojimo metus bendras piktžolių rūšių skaičius padidėjo nuo 25 iki 55, daugiausia dėl nereiklių rūšių, o nitrofilų skaičius sumažėjo[63].
Daugiamečiai ir detalūs tyrimai 1979–1984 m. atlikti Tunwath (Kanada) alternatyvioje fermoje, naudojančioje tokią sėjomainą: pupos – avižos su dobilų įsėliu – raudonieji dobilai žaliajai trąšai – žieminiai kviečiai. Herbicidai nenaudojami nuo 1976 m. Ypač kentėjo dėl daugiamečių piktžolių kviečiai. Jų pasėliuose padaugėjo usnių, glažučių ir vienamečių garstukų. Avižose vyravo vienmetės piktžolės (garstukai, balandos ir kt.). Pupos labiausiai kentėjo nuo piktžolių pavasarį. Neturtingose dirvose piktžolėtumas buvo gerokai didesnis nei derlingose [40].
Elm Farm tyrimo centro (D. Britanija) duomenimis, labai padaugėja (be herbicidų) žliūgių, tačiau jų galima atsikratyti įvedus į sėjomainą daugiametes žoles. Sunkiau išnaikinti daugiametę piktžolę arkliarūgštę ir vienmetę – tuščiąją avižą [68].
Švedijos žemės ūkio universiteto (Upsala) atliktos apklausos duomenimis, 2/3 fermerių susiduria su kai kurių piktžolių, kurios nekelia didelio pavojaus tradicinės žemdirbystes ūkiuose, problema. Tai vienmetės – balandos, žliūges, kai kurie rūgčiai, garstukai, o iš daugiamečių – dirvinės usnys, rožinės usnys, bekvapės ramunės, varpučiai [2].
Kovai su piktžolėmis, naudojant alternatyvios žemdirbystės sistemas, tinka daugelis tradicinės žemdirbystės metodų: švari sėkla, mechaninis piktžolių naikinimas tarpueiliuose, piktžolių šienavimas ar nuganymas (ganyklose), akėjimas, mulčiavirnas ir kt. Daugumoje Vakarų Europos šalių ir JAV, ypač morkų ir svogūnų pasėliuose (iki sudygimo) taikomas piktžolių deginimas propano dujomis arba naudojant elektros energiją. Kartais naudojamas „uždelstos sėjos“ metodas, kai sėja atidedama maždaug savaitei. Per tą laiką sudygusios piktžolės naikinamos akėčiomis. Kovą su piktžolėmis palengvina siderinių kultūrų auginimas, arba tokių kultūrų kaip aliejinis ridikas [119; 57; 7; 2].
Ateityje būtina plačiau naudoti biologinius kovos su piktžolėmis (vabzdžių, ligų sukėlėjų, nematodų naudojimas) metodus, genetinius (veislių sugebančių konkuruoti su piktžolėmis arba išski- riančių fitotoksinus, stabdančius piktžolių augimą, išvedimas) metodus [119; 39; 116].
Ypač perspektyvus biologinis kultūrinių augalų metodas – siaurai specializuotų fitofagų naudojimas piktžolėms naikinti. Tokiais herbifagais galėtų būti vabalai lapgraužiai (jau šiuo metu TSRS faunoje žinoma apie 450 lapgraužių rūšių, iš kurių 65 rūšys TSRS pietinės Europinės dalies sąlygomis yra perspektyvūs herbifagai [71].
Nustatyta, kad didžiausią žalą piktžolės atsisakius herbicidų padaro pirmaisiais metais. Tada būtina skirti didesnį dėmesį piktžolėms naikinti arba prie naujos sistemos pereiti palaipsniui, siekiant išvengti stipraus užterštumo piktžolėmis. Įsisavinus sėjomainą, rūšinė piktžolių sudėtis ir kiekis stabilizuojasi ir tai palengvina jas naikinti. Daugelis žemvaldžių mano, jog galima naudoti tam tikromis aplinkybėmis protingą kiekį herbicidų. Jų nuomone, visiškai atsisakius herbicidų JAV kukurūzų ir sojos derlius sumažtų 15–20 % [119; 39; 24; 63].
Daugelyje darbų pažymima, kad piktžolių padidėjimas turi ir teigiamų ypatumų: sumažėja dirvos erozija, pagerėja naudingų vabzdžių mitybos sąlygos, daugėja sliekų ir t. t. [40, 1.8].
Kovos su ligomis ir kenkėjais problemos. Pagal alternatyvios žemdirbystės teorijas, kovojant su ligomis ir kenkėjais, dedamos viltys į agrosistemų savireguliacijos mechanizmo suaktyvinimą, o ne į jo slopinimą, naudojant svetimas gamtai medžiagas [12].
Gamtos natūraliose ekosistemose nėra nei kenkėjų, nei piktžolių. Agrocenozėse bendras naudingų rūšių skaičius yra dešimtis kartų didesnis nei rūšių kenkėjų. Kol kas biologinių metodų kūrimas slopinamas, nes specialistus ir lėšas atitraukia: cheminiai apsaugos metodai, o biologinių metodų naudojimas pesticidų agrocenozės fone tampa beprasmis. Plačiai pripažįstama, kad pesticidai pateisinami tik tada, kai išnaudotos visos kitos galimybės.
Žinoma, kad organinės žemdirbystės ūkiuose produkcijos savikaina yra aukštesnė nei tradicinės žemdirbystės. Ypač tai turi įtakos per penkerius pereinamojo laikotarpio metus, tačiau kai kurių organinės žemdirbystės specialistų skaičiavimais, reali jų produkcijos savikaina gali būti ir žemesnė nei tradicinės žemdirbystės ūkiuose, kur naudojamos mineralinės trąšos ir pesticidai [41.]
Kurdamas monokultūrų plotus, žmogus pats sukuria kenkėjus ir su jais susijusias problemas.
3 lentelėje parodyta, kaip keičiasi vabzdžių bendruomenė stepėje, paverstoje kviečiais užsėtu lauku.
Atlikta nemažai bandymų, rodančių kelių auginamų drauge kultūrų pranašumą, palyginti su monokultūromis: vasariniai kviečiai gerai dera su avižomis, miežiais, vasariniais rugiais, garstyčiomis, žirniais, pupomis, vikiais, seradėle, linais, morkomis ir kt. Daugeliu atvejų tokių pasėlių gaunamas didesnis bendras derlius iš ploto vieneto, geresnė pašarų kokybė, pagerėja dirvos struktūra, sumažėją piktžolių, augalai mažiau pažeidžiami ligų ir kenkėjų [112]. Galimi įvairūs polikultūrų variantai, taip pat skirtingų tos pačios rūšies veislių mišiniai. Remiantis daugelių literatūros šaltinių duomenimis, galima padaryti išvadą, kad visi veislių mišiniai atsparesni piktžolėms, kenkėjams ir ligoms nei grynaveisliai tų rūšių pasėliai. Monokultūrų atsisakymas ir perėjimas prie polikultūrų veda prie sudėtingų ekosistemų, kur nuolatinis kokios nors rūšies skaitlingumas neįmanomas. Be to, auginant polikultūras, nenualinama dirva. Išsamesnis tarprūšinių santykių tyrimas tokiose žmogaus sudarytose fitocenozėse turėtų sąlygoti didelius žemės ūkio kultūrų derliaus didėjimo nenaudojant cheminių augalų apsaugos priemonių rezervus.
3 lentelė
Vabzdžių populiacijų pasikeitimas 1 m2 po to, kai plėšininė stepė buvo paversta kviečių lauku [105]
| Plėšininė stepė | Kviečių laukas | |
| Visų rūšių vabzdžių skaičius 1 m2 | 199 | 351 |
| Vidutinis visų rūšių vabzdžių, nuolat gyvenančių 1 m2, skaičius | 111,2 | 331,6 |
| Bendras rūšių skaičius | 340 | 142 |
| Rūšių skaičius 1 m2 | 41 | 19 |
Alternatyvioje žemdirbystėje kovos su ligomis ir kenkėjais priemonės yra preventyvios ir beveik tos pačios kaip ir tradicinėje žemdirbystėje (sėjomaina, tinkama kultūrų kaita, atsparios veislės, tinkamas dirvos dirbimas, tarpinės kultūros) bei specifinės, tokios kaip sideratų naudojimas, „gyvo“ derlingo dirvožemio sukūrimas, mišinių (tarp jų ir veislių) auginimas ir kt. Manoma, kad auginant grūdines kultūras, ypač žieminius kviečius be mineralinių trąšų, susilpnėja amarų daroma žala [65].
Insekticidų atsisakymas sukuria naujas biocenozės sąlygas. Draugė su kenkėjais vystosi ir jų natūralūs priešai [12]. Taip aukščiau minėtuose bandymuose Nažele (Nyderlandai) 1983 m. biodinaminės žemdirbystės variante naudingų plėšrūnų buvo 40–100 % daugiau nei tradicinės sistemos sklypuose. Dėl to tokių žalingų kenkėjų, kokie yra Nyderlanduose amarai, kviečių ir bulvių laukuose buvo 50–80 % mažiau. Taipogi buvo aptikta mažiau grybinių ligų (kaip antai, kviečių fuzadozės ), mažiau pasireiškė rūdys, miltligė (bulvėse) [63].
Panašią tendenciją rodo ir tyrimai, atlikti JAV ir Švedijoje. Tai teikia vilčių, tačiau nereti atvejai, kai didelę žalą grūdinėms ir ankštinėms kultūroms padaro amarai, daržovėms – morkinė ir kopūs- tine musės, nematodas. Pastebėta, kad didesnė žala padaroma turtingoms dirvoms, kad susidaro tankus, neprapučiami pasėliai [119; 2]. Merliendo valstijos universiteto (JAV) tyrimų duomenimis, naudojant necheminį apsaugos metodą, pavyko išvengti didesnės heseninių muselių žalos kviečių pasėliams. Tačiau kovoti su dauguma vabzdžių kenkėjų efektyvių priemonių organinės žemdirbystės ūkiai kol kas neturi. Nuo ligų ir kenkėjų ypač kentėjo bulvės, obelys, mažiau – kukurūzai ir kviečiai [45]. Lauko sėjomainose lengviau išvengti kenkėjų antplūdžio, negu daržo ar sodo sėjomainose, o taipogi auginant bulves ir cukrinius runkelius [39; 64].
Austrijoje atliktų tyrimų duomenimis, cheminės kovos su kenkėjais atsisakymas pastebimai sumažino vasarinių miežių ir žieminių kviečių derlių. Toks pat dėsningumas nustatytas atlikus bandymus su miežiais Švedijoje [47; 2]
Panašūs pavyzdžiai reti. Todėl alternatyvios žemdirbystės sistema rekomenduoja naudoti kai kuriuos insekticidus ir fungicidus, o taipogi kai kurias specifines augalų apsaugos priemones. Iš insekticidų dažniausiai rekomenduojami mikrobiniai preparatai, augaliniai insekticidai, įvairūs aliejai, muilas ir t. t. JAV nuo žvyniasparnių drugių lervų (kopūstinės kandies, kopūstinio pelėdgalvio, obuolinio vaisėdžio ir kt.), skėrių, medvilnės pumpurų kirmino ir kt. rekomenduojami mikrobiniai insek- ticidai. Iš augalinių insekticidų rekomenduojami rotenonas, piretrumas, nikotino sulfatas, kiečiai. Jie mažiau toksiški, palyginti su sintetiniais ir gana greitai suyra. Kalifornijoje nuo obuolinio vaisėdžio naudojamas mineralinių alyvų mišinys su rotenonu, preparatai, kurių pagrindinė sudedamoji dalis yra muilas [1]. Kai kuriose Europos šalyse naudojami eteriniai augalų aliejai, milteliai iš Lthothamne rūšies dumblių, bentonitas (uolienų milteliai), dilgėlių, česnakų, ramunėlių antpilai, asiūklio ar karčiojo kiečio nuovirai, paparčių sultys. Dilgėlių antpilas efektyvus nuo amarų, asiūklių nuoviras – nuo rūdžių ir miltligės. Nuo straubliukų ir erkių rekomenduojamos bitkrėslės arba karčiojo kiečio antpilai. Taigi preparatų pasirinkimas pakankamai platus. Gaila, kad eksperimentinių tyrimų duomenų apie šių preparatų efektyvumą nedaug [1; 12; 7; 2].
Yra nemažai sukurta ir virusinių bei bakterinių preparatų, pažeidžiančių vieną ar kitą kenkėjų rūšį. Įdomus biologinės kovos metodas yra individų, negalinčių duoti palikuonių arba perduodančių letalinius genus, išplatinimas rūšies gamtinėje populiacijoje.
Kaip fungicidas naudojama siera, Bardo mišinys, kalkės ir kt.
Atskiruose rekomendaciniuose alternatyvios žemdirbystės leidiniuose siūlama naudoti vadinamuosius apsauginius augalus, kurie atbaido kenkėjus. Tvirtinama, kad morkų kaimynystė padeda apsaugoti svogūnus nuo svogūninės musės, svogūnai – daugelį kultūrų nuo runkelinės muselės, česnakai – braškes nuo miltligės ir pilkojo puvinio, krienai – bulves nuo kolorado vabalo ir t. t. [116].
Yra platus mechaninių augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų priemonių spektras – agrotechninės, biologinės ir mechaninės. Tačiau jų naudojimas ne visada apsaugo nuo nuostolių. Neretai nuostoliai gali pasireikšti tuo, kad daržovės ir vaisiai praranda prekinę išvaizdą. Perspektyviausia augalų apsaugos priemonė (ne tik alternatyvioje žemdirbystėje) – atsparių veislių išvedimas. Pavyzdžiui, JAV išvestos medvilnės veislės be nektarinių ir su slidžiais lapais, kas trukdo medvilniniam pelėdgalviui priklijuoti prie lapo kiaušinėlius. Tokiu būdu galima pasiekti žymaus (iki 20 %) kenkėjų populiacijos sumažėjimo.
Pesticidams paplisti tam tikrą reikšmę turėjo vienpusė, siekiant tik didelio produktyvumo, o ne kreipiant dėmesio į atsparumą ligoms ir kenkėjams, augalų veislių selekcija. Šią problemą – imuniteto atsiradimą iškėlė dar N. I. Vavilovas, bet TSRS ji silpnai vystoma. Todėl TSRS atsparios kenkėjams lauko kultūrų veislės tesudaro 5 % ir 15–20 % – atsparios ligų sukėlėjams. JAV laukininkystėje atsparios kenkėjams veislės sudaro 75–95 % [108; 14]. Neabejotina, kad atsparių veislių išvedimas ir paplitimas – ekologiškai perspektyvus žemės ūkio vystymo kelias. Šis procesas būtinai turi vykti nenutrūkstamai, nes absoliutaus atsparumo sukurti neįmanoma ir jį anksčiau ar vėliau gali ligų sukėlėjai ar kenkėjai įveikti. Vis dėlto šio apsaugos metodo ekonominis efektyvumas gali būti gana didelis ir viršyti pesticidų naudojimo efektą dešimtį kartų. Pabrėžiama augalų apsaugos būtinybė ir pateikta jos tolesnių tyrimų ir biologinių metodų kūrimo programa [14; 12; 33; 65].
Viena iš svarbesnių augalų apsaugos krypčių, įgalinančių išvengti masinio pesticidų naudojimo, yra vadinamasis integrinės apsaugos metodas. Jo esmė ta, kad įvairiais būdais stengiamasi padidinti natūralų kenkėjų mirtingumą ir minimalizuoti pesticidų naudojimą. Praktiškai integrinės apsaugos metodas yra realiai įgyvendinamas pereinamasis etapas nuo cheminės apsaugos iki visiško pesticidų atsisakymo tuose ūkiuose, kur pesticidai tapo būtinu gamybos komponentu. Apskaičiuota, kad visuotinis perėjimas prie integrinės apsaugos JAV leistų atsisakyti 75 % dabar naudojamų pesticidų [53].
1985 m. JAV daugiau kaip 20, o 1987 m. jau 30 tūkst. ūkių, kuriuose nenaudojami ne tik jokie pesticidai, bet ir mineralinės trąšos [101].
Plačiai išvystytas labai našus ūkininkavimas be pesticidų Vengrijoje [115].
TSRS yra keletas sėkmingo ilgalaikio biologiškai švaraus ūkininkavimo pavyzdžių. Omsko srities Muromcevo rajono visi 16 ūlkių atsisakė naudoti pesticidus (Земля Сибирская Дальневосточная. – 1985. – № 3. – С. 18–25). Vidutinis šių ūkių javų derlius 22 cnt/ha, didesnis negu vidutiniškai visoje Omsko srityje, o dviejuose ūkiuose. 1986 m. išaugintas didžiausias derlius srityje: 31,7 cnt/ha ir 32,7 cnt/ha. Baltarusijos TSR Pinsko rajono kolūkis „sniežinskij“ nuo 1975 m. gauna pastovius derlius be pesticidų [107]. Krasnodaro krašto Belorečensko rajono daugelis ūkių augina ryžius ir grikius be pesticidų. Kubanės žemes ūkio institutas sukūrė ir įdiegė ryžių auginimo, naudojant mažesnį vandens kiekį ir be herbicidų, metodus (73]. Griežtas agrotechninių priemonių laikymasis nuo seno užtikrina augalų apsaugą laukų apsauginių juostų ir drėkinamosios Ukrainos žemdirbystės sąlygomis [84].
Apskritai biologinių augalų apsaugos priemonių naudojimo mastas TSRS plečiasi pernelyg lėtai: statistikos duomenimis, šiuo metodu 1985 m. buvo saugoma 30,5 mln. ha [70], kas ne visai tikslinga, nes didesnėje šio ploto dalyje yra naudojami ir pesticidai. Pagal biologinio metodo mokslinių tyrimų apimtį smarkiai atsiliekame: pasaulyje pramoniniu būdu dauginama daugiau kaip 300 fitofagų rūšių [55]. TSRS ne daugiau kaip 15 rūšių.
Daugelis tyrėjų yra tos nuomonės, kad ligų ir kenkėjų pavojus grūdinėms ir kitoms kultūroms alternatyvios žemdirbystės sąlygomis nėra didelis. Sėjomainos laikymasis ir rekomenduojamų apsaugos metodų naudojimas įgalina kontroliuoti jų skaičių, žalingumą ir iki minimumo sumažinti nuostolius. Kai kurių kultūrų (vaismedžių, daržovių) patikimų apsaugos priemonių dar nepakanka. Todėl neretai tenka naudoti ir cheminius pesticidus, tačiau nemažas laimėjimas yra galimybė sumažinti chemikalų naudojimo intensyvumą [12; 65; 35].
Kultūrų ir veislių parinkimo ypatumai. Įprastinėmis sąlygomis kultūras ir veisles ūkiai pa- renka atsižvelgdami į rinkos poreikius ir vietos sąlygas. Visa tai aktualu ir alternatyvios žemdirbystės ūkiuose, tačiau čia tenka paisyti augalų mitybos formavimosi ypatumų, kovos su ligomis, kenkėjais ir piktžolėmis specifikos, su kuria susiduria žemdirbys, atsisakęs cheminių trąšų ir pesticidų. Pavyzdžiui, Švedijos alternatyvios žemdirbystės ūkiai iš grūdinių kultūrų daugiausia augina vasarinius kviečius ir avižas. Pirmenybe vasariniams kviečiams (palyginti su žieminiais kviečiais) teikiama todėl, kad jų azoto poreikis pasireiškia palyginti vėlai, kas atitinka dirvos biologinio aktyvumo sustiprėjimą. Iš pašarinių javų tikslingiau auginti avižas nei miežius, nes avižų lėtesnis pavasarinio vystymosi ritmas, jos mažiau jautrios grybinėms ligoms ir geriau konkuruoja su piktžolėmis. Svarbų vaidmenį vaidina vienmečiai ir daugiamečiai ankštiniai augalai [2].
Nepaplitusios VFR, Švedijos ir kitų Europos šalių alternatyvios žemdirbystės ūkiuose reiklios gausiai mitybai kulturos: cukriniai ir pašariniai runkeliai, kukurūzai ir bulvės, palyginti nedaug dėl šios priežasties auginama, daržovių. Kryžmažiedžius, pavyzdžiui, rapsą, vengiama auginti todėl, kad dažnai rapsiniams amarams naikinti tenka naudoti insekticidus [58, 2].
Daržovių auginimo alternatyvios žemdirbystės sąlygomis rekomendacijose pateikiama detali kiekvienos kultūros reikalavimų įvairiomis auginimo sąlygomis charakteristika [60].
Kai kurie specialistai įsitikinę kad alternatyvios žemdirbystės sąlygomis reikia specifinių veislių. Durchemo koledžo (D. Britanija), kur 1986 m. įkurta speciali ferma organinės žemdirbystės metodams kurti, mokslininkų nustatyta, kad naujoms sistemoms reikia atitinkamų veislių [12; 10]. Esant labai dideliam dirvožemio ir kitų sąlygų margumynui (didelis rūgštingumas, drėgmė sausra ir t. t.) būtina turėti ir diegti specialias veisles Nažele (Nyderlandai) fermoje atliekant žemdirbystės sistemų tyrimus įtraukiama atspari ligoms ir nepalankiam žiemojimui žieminių kviečių veislė, kurią galima sėti vėliau (kviečiai žiemoja 1–2 lapelių fazėje) ir nėra pavojaus, kad subujos rudeninės piktžolės [63].
Norint gauti „sveikus“ produktus, būtina atsižvelgti ir į veislių savybes. Obervilio (Šveicarija) biologinio žemės ūkio instituto bandymų duomenimis, kontrolinės (be trąšų) veislės Nores špinatai 100 g sausų medžiagų turėjo 1229 mg nitratų, o veislės Nobel Original – tik 537 mg. Variante, kur buvo tręšta kompostu (100 kg/ha N) – atitinkamai 1247 ir 590 mg nitratų (NO3) [64].
Žemės ūkio kultūrų derliai alternatyvios žemdirbystės sąlygomis. Nyderlandų žemės ūkiui sukurtame modelyje, kuriame išanalizuota mineralinio azoto atsisakymo galimybė, lauko kultūrų derlius prognozuojamas 70 %. 1977 m. derliaus, nors nuo to laiko derliai nepaliaujamai didėja [55]. Javų derlius šalyje 1977 m. buvo 47 cnt/ha, o 1987 m. – 75 cnt/ha. FAO pavedimu atliktoje galimų perėjimo prie alternatyvios žemdirbystės pasekmių apžvalgoje padaryta išvada, kad javų derlius sumažėtų 10–20 %; bulvių ir cukrinių runkelių – 35 % [65]. Firma „Top Agrar“, apibendrinusi turimus VFR duomenis, mano, kad vidutinis valstietis (ir valstybė), perėjęs prie alternatyvios žemdirbystės, gautų tokį derliaus sumažėjimą: kviečių – 20–30 %, rugių 30 %, avižų 20 %, miežių 30 %, bulvių 55 % [42].
Taigi pagal derliaus kiekį, alternatyvios žemdirbystės fermeriai daugeliu atvejų negali konkuruoti su tradicinės žemdirbystės fermeriais. Patenkinamas derliaus dydis visiškai priklauso nuo mėšlo ir komposto kiekio, taip pat nuo ploto, kurį fermeris gali skirti ankštinėms kultūroms, dydžio [7]. Naujų metodų šalininkai neretai tvirtina, kad alternatyviai žemdirbystei būdingas sąmoningas maksimalaus derliaus gavimo atsisakymas [12].
Literatūroje aptariama „integrinės“ („tausojančios“, „logiškos“) žemdirbystės, kuri sujungtų visus teigiamus alternatyvių sistemų bruožus ir tuo pačiu leistų „protingais“ kiekiais naudoti mineralines trąšas ir pesticidus, kūrimo galimybė. Tokia žemdirbystė, viena, atitiktų intensyvios žemdirbystės. reikalavimus, antra vertus – gamtinės aplinkos apsaugos reikalavimus ir maksimalią visų žemės ūkio atliekų reutilizaciją [29, 65].
V. AGROLANDŠAFTŲ EKOLOGIZAVIMAS
Kenkėjai ir ligos atsiranda ne dėl to, kad aplinkoje trūksta pesticidų, lygiai kaip ir galvos skausmas prasideda ne dėl to, kad kraujyje nėra analgino. Kenkėjų ir ligų masinis atsiradimas agroekosistemose – mūsų nepakankamai tobulo tokių sistemų valdymo rodiklis. Vadovaujantis žmonijos sveikatos išsaugojimo ir planetos biosferos sistemų gyvybingumo palaikymo interesus, vienintelė teisinga strategija yra palaipsnis pesticidų naudojimo atsisakymas ir ekologiškai pagrįstų žemės ūkio formų vystymas. Cheminės apsaugos priemonės turi būti naudojamos tik ekstra atveju, esant kritinėms situacijoms, bet neturi tapti kasdiene praktika [114].
Žemės ūkio gamyba turi tapti vis labiau energoekonomiška ir gamtosaugine, ir vienintelis tam kelias – žemės ūkio imlumo mokslui didinimas. Perfrazuojant garsųjį akad. D. Prianišnikovo išsireiškimą, galima pasakyti, kad žinių apie kiekviename konkrečiame lauke auginamų augalų biologiją ir ypač apie jų auginimo aplinkos faktorius trūkumo neįmanoma kompensuoti pesticidų, trąšų pertekliumi [113].
Pagrįstiems augalų apsaugos metodams kurti būtina smarkiai išvystyti augalų, gyvulių ir mikroorganizmų ekologijos įvairiuose TSRS regionuose mokslo tiriamuosius darbus, taip pat plėsti daugelio, bestuburių grupių – entomofagų ir akarifagų sistematikos darbus. Būtina plačiau tirti pesticidų įtaką gamtinėms ekosistemoms ir agrocenozėms, taip pat žmogui, pagrįsti ekonominius pesticidų naudojimo pagrindus, atsižvelgiant ne tik į trumpalaikį efektą, bet ir į ilgalaikes pasekmes biosferai, žmogui ir jo sveikatai. Būtina orientuoti agrochemijos vystymą ne tik į derliaus, bet ir į maisto produktų vertės didinimą, kad jis nebūtų kenksmingas žmogaus sveikatai [114].
Praėjo tie laikai, kai žemės ūkio landšafto idealas buvo grynas laukas be medžių ar krūmų. Toks landšaftas patogus greitai, mechanizuotai pasėlių priežiūrai, tačiau kertasi su įvairovės, kaip ekosistemos stabilizavimo priemonės, išsaugojimo ir palaikymo ekologiniais reikalavimais. Praktika parodė, kad efektyviausias yra konkrečių dirvožemių naudojimas tam tikroms kultūroms – ekologinis dirvožemių atitikimo principas [81].
Daugeliui laukinių gyvulių, ir augalų, stabilizuojančių agrosistemas būtina tam tikra gamtinių sąlygų įvairovė. Maži gojeliai, apaugę žolėmis ir krūmokšniais dirvonų lopinėliai, pakelės ir pagrioviai – visos tos neliestos žemės salos yra ne tik daugelio gyvūnų išsigelbėjimo salelės, bet ir rūšių, nešančių nuostolius, puolimo placdarmas. Čia suka lizdus smulkus ir stambesni paukščiai, veisiasi kamanės – pagrindiniai mūsų laukų ir pievų žiedinių augalų apdulkintojai, slepiasi ir maitinasi naudingi ropliai ir kt. Iš čia gali migruoti į aplinkinius laukus ir naudingi dirvos mikroorganizmai ir atkurti chemijos išnaikintas jų biocenozes.
Žinoma, kad vabzdžialesiai paukščiai veisimosi sezonu sulesa milžinišką kiekį vabzdžių ir tuo sumažina dagelio iš jų masinio paplitimo galimybę. Paprastai smulkūs žvirbliniai paukščiai lekia ieškoti grobio po keletą šimtų kartų per dieną. Jie gali aplankyti plotą ne didesniu kaip 300–400 m diametru nuo lizdo. Todėl laukuose paukščiai kontroliuoja tik apie 100–200 m. pločio pamiškės juostą. Rizikingos žemdirbystės rajonuose didelį vaidmenį vaidina apsauginės želdinių juostos. Jos ne tik yra dulkių audrų barjeras ir sniego užkarda, bet ir paįvairina žemės ūkio landšaftą. Tose zonose apsauginiai laukų želdiniai gerokai padidina žemės ūkio kultūrų derlių ir jo stabilumą, atstato žemės ūkio pažeistą gamtinę pusiausvyrą. Sukurti įvairiausi pasėlių erdvinės įvairovės padidinimo, nuo paprasčiausių (juostinio šienavimo) iki kulisų sudarymo, juostinio kultūrų kaitaliojimo ir kt. būdai [90]. Visa tai smarkiai praturtintų biocenozes ir leistų visiškai atsisakyti cheminių apsaugos priemonių.
Yra teorinių prielaidų, kad derlingumui padidinti gali būti naudingas specialus „užteršimas“ laukinėmis rūšimis: tokios rūšys gali išstumti pikčiausias piktžoles, sušvelninti kultūrinės rūšies individų tarpusavio konkurenciją ir suteikti visai agrocenozei „stiprumo rezervą“ tiek nuo nepalankių klimatinių sąlygų, tiek ir nuo kenkėjų bei ligų. Pavyzdžiui, nektaringi augalai, augantys tarp kopūstų sėklojų, patikimai apsaugo nuo dagelio kenkėjų (Защита растений 1983. – Nr. 8). Konstruojant tokią, agrobiocenozę, būtina visoms pagrindinėms kultūrinėms rūšims nustatyti optimalų rūšių-satelitų, kurių buvimas pasėlyje leistų geriau išryškinti kultūrinės rūšies naudingąsias savybes, rinkinį [95].
Ekologinio dirvų atitikimo principų laikymasis, sąmoningas avia- ir teriofaunos (kova su peliniais graužikais ne nuodais, o pavyzdžiui, su lapių, žebenkščių, šeškų, kačių pagalba) herbetofaunos (daugelis reptilijų yra didesnės vabzdžių „slopintojos“ nei vabzdžialesiai paukščiai), vabzdžių ir žemės ūkio kultūrų įvairovės formavimas įgalina sudaryti visą žemės ūkio landšafto „ekologinį apstatymą“ ir pašalinti cheminių derliaus apsaugos metodų naudojimo būtinybę.
Viena iš žemdirbystės ekologizavimo krypčių – dirvos biotos išsaugojimas, jos gyvybingumo reguliavimas, visų agrotechninių priemonių biologinė kontrolė, tam tikros dirvos gyvių homostazės (iš jų ir dirvoje gyvenančių mikroorganizmų sudėties ir skaitlingumo) palaikymas. Vakarų žemės ukis imasi ryžtingų priemonių dirvos biologiniam derlingumui, pažeistam masinės chemizacijos, atkurti: pramoniniu būdu gaminami dirvą praturtinantys grybais, bakterijomis, dumbliais preparatai (pavyz- džiui, vienas gramas preparato „Bioorgan Forte“ turi apie 500 mlrd. mikroorganizmų). Jau pasirodė praturtinančios dirvą ne tik mikroorganizmais, bet ir biokatalizatoriais specialios bioorganinės trąšos. Vystoma nauja žemės ūkio mokslo šaka – humuso biotechnologija
Nors pasaulyje maistui žmogus naudoja apie 7 tūkst. augalų rūšių, visa žmonija priklauso nuo 5–20 sukultūrintų rūšių, kurios duoda 90 % viso maisto. Yra mažų mažiausiai dar apie 75 tūkst. valgomų augalų rūšių, daugelis iš kurių, preliminariniais tyrimais, yra potencialiai vertingesnės nei sukultūrintos. Yra reali galimybė padidinti naudojamų kultūrų skaičių 100–200 kartų, tačiau tam reikia kryptingų tyrimų. Dabar mes šiek tiek žinome tik apie 10 % augalų rūšių, o pakankamai tik apie 1 % rūšių. Naujų gyvulių ir augalų rūšių sukultūrinimas iš esmės palengvins žemės ūkio perėjimą iš monokultūrų į polikultūras.
Įvairios biologinės augalų apsaugos formos, integrinės apsaugos metodai, atsparios veislės – labai svarbios ir perspektyvios žemės ūkio ekologizavimo formos, cheminių apsaugos priemonių panaudojimo apribojimo alternatyva. Tačiau jomis kovojama su jau esamais agroekosistemų kenkėjais. Perėjimas prie polikultūrų ir adaptyvinių augalininkystės strategijų vystymas yra visai kitokie augalų apsaugos būdai: jie apskritai neleidžia kenkėjams atsirasti agrosistemose. Pirmą žemės ūkio ekologizavimo kelią galima pavadinti „paviršine“ ekologizacija (tartum ligos gydymu), o antrą „gilumine“ ekologizacija – ligos išvengimu. Neabejotina, kad protingiausia abu juos derinti ir vis tik, kalbant apie fundamentalių šios srities tyrinėjimų strategiją, negalima neatiduoti pirmenybės giluminiam ekologizavimui. Tik ekolo- gikos krypties ekosistemų pertvarkymas, apimantis be sudėtingesnių pasėlių (tiek polikultūrų, tiek ir veislių mišinių) ir žemės ūkio landšafto ekologizavimą, gyvybės dirvoje palaikymą, įgalins gauti ekologiškai pastovaus žemės ūkio produkciją kartu smarkiai pagerinti gamtinę aplinką, palaikančią biosferos sistemų gyvybingumą.
VI. ALTERNATYVIOS ŽEMDIRBYSTĖS VYSTYMO PRIELAIDOS LIETUVOJE
Lietuvos kaimas vėl kryžkelėje: smulkinami ūkiai, kuriasi individualūs ūkininkai. Į žemės ūkį, atrodo, vėl sugrįš tikrieji šeimininkai. Todėl labai svarbu pasirinkti ne būtinai lengviausią, bet teisingą kelią. Vargu ar tai bus tolesnio žemė ūkio chemizavimo didinimo kelias. Anksčiau ar vėliau mūsų žemės ūkio produkcija pasieks užsienio rinką ir jos nenustebinsime augaline produkcija su nitratų pertekliumi ar pesticidų likučiais, leukozinių karvių pieno produktais. Kad ir kaip besistengtume, greit nepasieksime išsivysčiusių Vakarų Europos šalių žemės ūkio derlingumo bei gyvulių produktyvumo lygio. Todėl reikia galvoti, kaip gaminsime kiek galima pigesnę ir „Švarią“ žemės ūkio produkciją. Esant dabartinei nepaprastai sunkiai mūsų žemės ūkio ekonomikai, mažinti derlių, atsisakydami naudoti mineralines trąšas, negalėsime. Neaiški ir trąšų naudojimo didinimo perspektyva, nes jos brangsta, o fosforo trąšų jau ir dabar trūksta. Lieka vienintelis kelias – kuo racionaliau šias brangias trąšas naudoti ir visą dėmesį sutelkti organinių trąšų kokybei ir ypač kokybei didinti bei jas racionaliai, moksliškai pagrįstai naudoti.
Ar galima šiandien atsisakyti pesticidų žemės ir miškų ūkyje? Ne, negalima. Neturime kol kas lygiaverčių, efektyvių pakaitalų. Taigi, sprendžiant dilemą, ar cheminė augalų apsauga yra mokslo laimėjimas, ar gamtos nuodijimas ir aplinkos teršimas, turi laimėti vienareikšmis kompromisinis sprendimas – daugiau neužterštų pesticidais maisto produktų, neužkrėstos aplinkos [43]. Antra vertus, ekologų nuomone, kenkėjų antplūdžius sukelia netinkamas ūkininkavimas. Vadinasi, vien pesticidais išspręsti au galų apsaugos problemų negalima. Vienas iš pirmųjų žingsnių mažinant pesticidų naudojimą mūsų respublikoje turėtų būti visuotinė integrinė kova su augalų ligomis ir kenkėjais. Integrinės augalų apsaugos metodas, taikomas nuo 1970 m., šiuo metu yra viso pasaulio dėmesio centre. Daugelis autorių sutapatina integrinę augalų apsaugą ir pastaruoju metu paplitusią atskirų kultūrų apsaugos priemonių sistemą. Tai yra klaidinga. Integrinės augalų apsaugos metodas pagrįstas biocenologiniu principu. Kitokios yra ir kovos su kenkėjais priemonės. Kenkėjai naikinami selektinėmis priemonėmis, kurios maksimaliai užtikrina agrocenozių natūralių reguliuojančių mechanizmų apsaugą ir skatina jų veiklą. Periodinis žalingų organizmų naikinimas (nepriklausantis nuo kenkėjų gausumo) nuodingiausiais preparatais keičiamas integrinės augalų apsaugos metodu, kai kenkėjų skaičius tik reguliuojamas. Naikinamųjų priemonių reikia imtis tik tada, kai kenkėjai pasidaro ekonomiškai žalin- gi, tai yra, kai išlaidos kovos priemonėms yra mažesnės už kenkėjų daromą žalą. Reiškiniai, vykstantys gamtoje ir agrocenozėse, yra kompleksiški. Tik žmogus dažnai juos skirsto į siauras sritis. Ir jeigu mėginsime tuos reiškinius suprasti izoliuotai, žiūrėsim į juos tik žemdirbio, botaniko, agrochemiko, fitopatologo ar entomologo akimis (o taip daugiausia pas mus ir yra), pateksime į labai keblią padėtį. Tik visapusiškas kompleksinis reiškinių tyrimas leidžia pažinti jų esmę, daryti teisingas išvadas ir jas sėkmingai taikyti. Tuo remiasi integrinė augalų apsauga [43].
Iki šiol respublikoje bemaž neturime atskiroms kultūroms nustatytų ligų, kenkėjų ir piktžolių žalingumo slenksčių, labai dar ne kvalifikuotai dirba prognozių punktų specialistai. Todėl pagrindinis augalų apsaugos metodas mūsų respublikoje ir toliau lieka profilaktinis pasėlių apdorojimas, kaip antai, visų žiemkenčių rekomenduojamas purškimas fundazolu iš rudens. O juk dažnai kalbama ir rašoma, kad cheminis kovos būdas taikytinas tik išimtiniais atvejais, kaip gaisro gesinimo priemonė. Ūkiams trūksta kvalifikuotų augalų apsaugos specialistų, didelė jų kaita, prastas pesticidų fasavimas, dozavimas, nes nėra geros pesticidų naudojimo technikos. Retas ūkis turi tipinius pesticidų ir mineralinių trąšų sandėlius. Nors mokslo įstaigos yra pateikusios daug rekomendacijų, kaip racionaliai naudoti žemės ūkyje agrochemikalus, tačiau tos rekomendacijos nėra tobulos ir dėl įvairių priežasčių prastai diegiamos į gamybą. Iki šiol dauguma agrochemijos ir augalų apsaugos sričių darbuotojų daugiausiai užsiėmę naujų trąšų, pesticidų ir jų derinių tyrimais, nes tai greitas ir konkretus darbas (straipsniai, disertacijos), dažniausiai duodantis gerą ekonominį, efektą. Gaila, kad jį skaičiuojant retai įvertinama agrochemikalų žala gyvajai gamtai ir ypač žmogui (Jei apskritai galima įvertinti kurios nors augalų ar gyvūnų rūšies išnykimą ar vaikų išsigimimų skaičiaus didėjimą). Sąjunginės žinybos kasmet pateikia pesticidų, kurių gamyba nutraukiama sąrašą. Tai rodo, kad apie pesticidus dar labai nedaug žinoma, ir jų žala dažniausiai išryškėja po jų ilgalaikio ir masinio naudojimo, kai jie jau padaro gamtai savo juodą darbą.
Neretai gamtosaugininkų argumentus bandoma sugriauti tuo, kad daugelyje išsivysčiusių šalių mineralinių trąšų ir pesticidų naudojama gerokai daugiau nei pas mus. Tai tiesa, tačiau visada reikia atminti, kad įvairiose šalyse skirtingos klimatinės sąlygos, ilgesnis vegetacijos periodas, mažesnis žemės ūkio naudmenų plotas ir t. t. Pavyzdžiui, jei mūsų respublikos žemės ūkio naudmenos sudaro apie 55 % viso respublikos ploto, tai tokiose šalyse kaip Švedija, Japonija ir kai kuriose kitose žemės ūkio naudmenas sudaro nuo kelių iki keliolikos, procentų. Todėl jei tokiose šalyse būtų ir penkis kartus daugiau naudojama agrochemikalų ploto vienetui, bendras neigiamas jų krūvis aplinkai nebūtų didesnis nei pas mus.
Jei mūsų mažos respublikos žemės ūkyje būtų laikomasi gero savalaikio žemės dirbimo, sėjomainų, neišbarstytų daugybės grūdų netobuli ir dažnai netvarkingi kombainai, daugelis ūkių gautų ne ką mažesnį įvairių žemės ūkio kultūrų derlių nei dabar ir nenaudodami pesticidų ar tik minimalų jų kiekį.
Realiausiai atsižvelgiant į mūsų respublikos dirvožemių žemą natūralų derlingumą, alternatyvios žemdirbystes ūkiai turėtų orientuotis į alternatyvios žemdirbystės ekologinę sistemą, kurioje griežtai ribojamas pesticidų naudojimas ir lanksčiai naudoti mineralines trąšas.
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Iš esmės reikia keisti ekologinę politiką tokia, kuri skatintų žemės ūkio įmones ekologizuoti gamybą, neteršti aplinkos ir gaminti tik švarią produkciją. Siekiant šių tikslų, ūkiams reikėtų teikti finansinių lengvatų, kad jie darydami mažiausią žalą gamtai, gamintų švarius produktus. Ir atvirkščiai, griežtesnes administracines ir finansines sankcijas reikėtų taikyti toms įmonėms ir ūkiams, kurie gamina ekologiškai nešvarią produkciją. Valstybės ekologinės politikos viena iš krypčių turėtų būti – gamtinės aplinkos atsparumo didinimas atstatant gamtinį karkasą, laukų bei vandenų apsauginių želdinių įrengimas bei atitinkamų tarnybų įkūrimas, ekonominių paskatų jų iniciatoriams taikymas.
2. Būtina įdiegti efektyvią ir kvalifikuotą ne žinybinę žemės ūkio produktų kokybės kontrolės sistemą. Tirti pesticidų įtaką aplinkai ir žmonių sveikatai ir apie tai informuoti visuomenę.
3. Mokslo įstaigos, savo veikla susijusios su augalų apsauga, pagrindinį dėmesį turėtų telkti integruotai kovai su augalų ligomis ir kenkėjais, tobulinti prognozių tarnybą bei metodus, kad rečiau, mažiau ir tik būtiniausiais atvejais reikėtų naudoti pesticidus. Siekti, kad tame pačiame lauke pesticidai būtų naudojami ne dažniau kaip kas antri metai.
4. Naikinant piktžoles, prioritetą teikti agrotechninėms priemonėms. Plėsti visų žemės ūkio augalų rūšių, veislių, atsparių ligoms ir kenkėjams, selekciją, ieškoti galimybių auginamų augalų rūšių asortimentui plėsti bei jų veislių ar rūšių mišinių deriniams tirti
5. Respublikos žemės ūkio mokslininkai privalo parengti ekonomiškai efektyvias, aplinkos ir maisto produktų neteršiančias žemės ūkio kultūrų bei gyvulių auginimo bei priežiūros technologijas. Plėsti dirvų erozijos mažinimo, biologinio aktyvumo, humuso kiekio didinimo tyrimus.
6. Įvairiose respublikos zonose (o gal ir rajonuose) įsteigti bent po vieną ūkį, kuris augintų augalus be pesticidų. Sureguliuoti tokios produkcijos griežtą kontrolę ir kainas, kad nepablogėtų tų ūkių ekonomika. Šių ūkių produkciją naudoti vaikų, ligonių ir nėščių moterų mitybai. Ekologinės žemdirbystės ūkiuose vykdyti dirvožemio ir kitų aplinkos faktorių monitoringą. Organizuoti alternatyviai žemdirbystei tinkamų trąšų bei biopreparatų augalų apsaugai gamybą.
7. Visokeriopai skatinti individualius ūkininkus, kad jie užsiimtų ekologiškai švarių žemės ūkio produktų gamyba. Sudaryti sąlygas tokio ūkininkavimo entuziastams stažuotis Vakarų Europos šalių alternatyvios žemdirbystės ūkiuose.
8. Vaizdinguose rekreaciniuose, ypač kalnuotosios Aukštaitijos ūkiuose, pradėti vystyti kurortinę žemdirbystę.
9. Naujai statomose kaimo gyvenvietėse ir vienkiemiuose individualaus sklypo plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 0,4–0,6 ha, nes dabartinėse gyvenvietėse, kur 10–15 arų plote sukimšti gyvenamieji namai, tvartukai, šiltnamiai, garažai, neįmanoma laikytis elementarių sanitarinių reikalavimų, taip pat užauginti švarių maisto produktų.
10. Kiekviename ūkyje (o gal ir skyriuje ar brigadoje) įkurti ir įteisinti bent po vieną mikrodraustinį, naudingų vabzdžių, roplių, bestuburių, retesnių augalų bei dirvos makro ir mikroorganizmų apsaugai. Mikrodraustinių statusą reikėtų taikyti ir tvarkingiems melioracijos grioviams. Žolę juose leisti šienauti tik kartą per metus, kai peržydi sėklomis besidauginą augalai. Pastulpes (o jų respublikos teritorijoje per 3 mln.) apsėti daugiametėmis ankštinėmis žolėmis arba (ypač, platesnes) apsodinti žemaūgiais krūmais.
11. Magistralinių kelių pakelėse būtina uždrausti auginti maistui skirtus augalus, pašarus ir ganyti gyvulius. Siekiant sulaikyti teršalų plitimą, kur tik įmanoma, pakeles reikia apsodinti želdiniais.
12. Respublikoje ir jos rajonuose kasmet reikėtų pagerbti ir skatinti ūkių specialistus, kurie mažiausiai naudodami pesticidų išaugina pakankamai gausų ir švarų derlių.
13. Siekiant atgaivinti meilę bei pagarbą gamtai ir žemei, būtina tobulinti ekologinį švietimą kaime. Bet kokio rango, ūkių vadovais turėtų būti skiriami ar renkami tik ekologiškai išprusę ir gamtai neabejingi žmonės.
LITERATŪRA
1. ALTIERI M. A., DAVIS J., BURROUGHS K. Some Agroecological and Socioeconomic features of organic farming in California. A preliminary study // Biological Agriculture, and Horticu1ture. 1983. No 1. P. 97–107.
2. ANDERSSON M., WIVSTAD M. Alternativ odling i Sverige. –Sveriges Lantbruksuniversitet. Rapport. N 159. Uppsala, 1986, 71 p.
3. ARMAN K. Una agricultura alternativa // Agricultura y Sociedad. 1983. N 26. P, 107–136.
4. BECHENHOF E., HERTEG O. Berichte über Lanctwirtschaft // Zeitschrift für Agrarpolitik und Landwirtschaft. 1981. Bd 59, N 2. S. 280–303.
5. BLAKE F. Handbook of organic Husbandry. Wihtshire: Crowood Press, 1987. 221 p.
6. BOERINGA R. Research on alternative agriculture in the Netherlands. Sveriges Landbruksuniversitet. 1983. Rapport. N 124. Uppsala. P. 16–17.
7. BONNY S., LE PAPE Y. L agriculture biologique:· Qenlques elements dietude de sa viabilite at reproductibilite // Bulletin Technique Information. 1984. N 386. P. 17–39. 28
8. BRATTSTEN L. B., HOLYOKE C. W., LEEPER J. R., PAFFA K. F. Insecticide resistant: challenge to Pest management and Basic Research// Science, 1986. Vol. 231. P. 1265–1267.
9. BROWN L. U. S. and Soviet Agriculture: the shifting balance of power // Worldwatch Paper, 1982. No 51. 1–48 p.
10. COLLEGE sets up its own organic unit // Farmers Weekly. 1986. Vol. 105. N 24. P. 19.
11. CONACHER A., CONACHER J. A survey of organic farming in Australia // Biological Agriculture and Horticulture. 1983. Vol. 1 N 4. P. 24–254.
12. DIERCKS R. Alternativen im Landbau. Eine Kritiche Gesamtbifanz. –Stuttgart, 1983. – s. Альтернативы в сельском хозяйстве. Перевод с немецкого. С. 217.
13. DLOUHY J. Alternative agriculture in Sweden. – Sveriges Lantbruksuniversitet. Rapport. N 124. Uppsala. 1983. P. 18–21.
14. DOVER M. J. A Getter mousetrap: improving pest. management for agriculture. – World Resources Inst. Study 4, 1985, 84 p.
15. GEHLEN P., SCHRÖDER D. Bodenfruchtbarkeit in koncentionell und biologisch bewiryschafteten Betrieben // Landwirtschattliche Zeitschrift Reinland. 1987. Bd 154, N 46. S. 2844– 2845.
16. THE Global 2000. Report to the president: The Technical Report. Wash. 1980. Vol. 2. 751 p.
18. HAMILTON G. Successful organic gardening. – Verona, 1987. – 288 p.
19. HANSEN M. Escape from the pesticide treadmill: alternatives to pesticides developing countries. – Washington: Inst. Conum. Policy Res., 1986. – 29 p.
20. HARWOOD R. Research of organic farming in the USA Intern. scientific colloqium on comparison between farming systems. – Sveriges Lantbruksuniversitet Rapport. N 124. 1983. Uppsala. P. 22–23.
21. HEDEBOE P., SVANHOLM G. Afsaetnings muligheder for okologiske produkter. – Landbonyt, 1987. N 9. P. 13–16.
22. HILL S. B. Controlling pest ecologically. – Soil Assoc. Quarterly Review. March 1984. P. 13–15.
23. HINKLE M. K., MUNT D. Statement of Hearing on N. R. 2463 to amend the Federal Insecticide… Nat. Audubon Soc., 1987. P. 1–19.
24. HOLMBERG . M. What you can learn from organic farmers // Successful Farming. 1985. March. P. 22–23.
25. JPM. Insect. resistant to Bacillus thuringiensis. The JPM Bactitioner. 1985. VLI, No 9. P. 12.
26. JUOZAPAITIS A. Gamtosauginių priemonių efektyvumo didinimas drenažu nusausintuose plotuose // Aktualios gamtusauginės problemos. – Vilnius, 1988. P. 87–90.
27. LAIRON D. Research activites and projects on biological agriculture in France. – Sveriges Lantbruksuniversitet. Rapport. N 124. 1983. P. 25–29.
28. LINDNER W. Alternativer Anbau Alternativer im Erwerbsgemüsebau? // Gemüse. 1985. Bd 21, N . 11. S. 412–418.
29. MADDEN P. Can sutainable agriculture be profitable? 11 Environment. –1987. Vol. 29, N 4. P. 19, 20, 28–34.
30. MARKKULA M., KURPPA S. Resistance of insect and mites to pesticides in Finland // Ann. Agr. Finn. Ser. Animalia Naentia. 1985. Vol. 24, No 120, No 3. P. 161–174.
31. Mc GAUGHEY W. H. Insect Resistance to the Biological Insecticide Bacillus thuringiensis // Science. 1985. N 229. 12 July. P. 193–195.
32. MEIMBERG R. Die Bedeutung des „alternativen“ Landbaus in der Bundesrepublik Deutschland // Kandwirtschaft. 1986. Bd 64, N 2. S 209–235. 29
33. MELGERS J. Biologische snijmaisteelt: een goed idee. – Ecoland, 1988. Vol. 8, N 4. S. 122–125.
34. METCALF P. S. Changing role of. Insecticides in crop production // Ann. Rev. Entomol. 1980. Vol. 25. P. 219–256.
35. NAUTA R. S. Agricultural production in the Netherlands by natural supply of Nitrogn // Biogical Agriculture and Horticulture. l987. Vol. 4. N 4. P. 181–201.
36. NILSSON G. et al. Alternativ odling i Kalifornien – rapport fran en studieresa och, konferens. – Sveriges Lantbruksuniversitet. Rapport. N 166. Uppsala. 1986. 65 p.
37. NORMAN C. Regulating Pesticides: the “Delaney Paradox” // Science. 1987. Vol. 236. P. 1054–1055.
38. O‘BRIEN M. H. Why No one Can Say „Pestlcide are Safe“ // PAN International. 1986. P. 1–2.
39. PARR G., PAPENDICK R. J., JOUNBERG J. G. Organic farming in the United States: principles and perspectives // Agro-Ecosystems. 1983. Vol. 8, N 3/4. P. 183–201.
40. PATRIQUIN D. G. et al. Observations on a mixed farm during the Transition to biological husbandry // Biological Agriculture and Horticulture. 1986. Vol. 4, N 2. P. 69–154.
41. PESTICIDES: a Community Action Guide. Concern. Inc. –Wash., 1985. P. 1–23.
42. PICKENBROCK A. Umstellen auf „biologische‘‘ Wirtschaftsweiselohnt sich das? // Top Agrar. 1988. N 2. P. 28–33.
43. PILECKIS S. Globokime naudinguosius vabzdžius. – Vilnius, 1982. P. 1–158.
44. PIMENTEL D. et al. Environmental and social social costs of pesticides: a preliminary assessment. – Oikos, 1980. Vol. 34. P. 127–140.
45. PIMENTEL D., BERARDI G., FAST S. Energy efficiency of farming systems: organic and conventional agriculture // Agriculture, Ecosystems and Enviroment. 1983. Vol. 9, N 4, P. 359–372.
46. PIMENTEL P., LEVITAN L. Pesticides: Amounts applied and amounts reaching pests // BioScience. 1986. Vol. 36, No 2. P. 86–91.
47. PLAKOLM G. Biological agriculture in Austria. – Sveriges Lantbruksuniversitet. Rapport. N 124. Uppsala. 1983. P. 39.
48. POSTEL S. Defusing the toxics threat: controling pesticides and industrial waste // Worldwatch Paper. 1987. N 79. 70 p.
49. POVILŪNIENĖ B. Ar užgis žemės žaizdos? // Valstiečių laikraštis. 1989. Rugpjučio 10.
50. RAPOPRT J. Pesticide facts and figures. Maami Gerald, 30.06.87.
51. REGULATING pesticides in food. The delaney paradox. Natl. Acad. Press, Wash. D. C. 1987. 273 p.
52 . REMBIALKOWSKA E. Potrzebna polska „Demetr“ // Grospodyni. 1986. N 34. S. 13.
53. REPETTO P. Paying the price: Pesticide Subsidies in Developing Countries // World Res. Inst., Wasch. // Research Rep. 1985, No 2. P. 1–35.
54. SCHMID G. Biologische Aspekte bei einsatzverschiedener pflanzenbau1icher Intenstatsstuffen // Bodenkultur. 1980. Bd 31, N 2. S. 109–126.
55. SPINKS P. Fighting insects the natural way // New Sci. 1986. Vol. 10, No 1508. P. 46–48, 50–51.
56. STAPEL CHR. Okologisk landbruk i global og national belysning // Ugeskrift for Jordbrug. 1.982. Vol. 127, N 26. P. 495–500.
57. STEINMANN R. Wirtscgaftlichkeit des biologischen Landbauserste provisprische Ergebnisse eines. Betriebspartnervergleiches // Betriebsw wirtschaftliche Informationstagung. 1981. N 14. S. 57–103.
58. STEIKMANN R. Biologischer Landbau-ein betriebswirtschaftlicher Vergleich // Betriebswirtschaftliche Informationstagung. 1984. N 21. S. 5–22. 30
59. SUN N. Ground Water Ills: Many Diagnoses, Few Remedies // Science. 1986. Vol. 232. P. 490–493.
60. TOKUNO G. Let nature do the growing. New York. 1986. 279 p.
61. TRUZKOWSKI J. The Impact of the Common Vole on the Vegetation of Agroecosystems // Acta Theoriol. 1982. Vol. 27, P. 305–345.
62. VELIKONIS V. Styguojasi // Valstiečių laikraštis. 1989. Spalio 24.
63. VEREIJKEN P. Recheche sur des systemes de production atlernatifs a Nagele (Pays-Bas) // Perspectives Agricoles. 1986. N 106. S. 44–53.
64. VOGTMANN H. Zur Frage der Qulitat die Nitratsutation in Gemusen aus unterschiedichen Produktionssystemen // Die okologische Landwirtschaft. Alternative Konzepte. Karlsruhe. 1984. N 40. S. 74–88.
65. WAGSTAFF H. Husbandry methods and farm systems in industrialised countries Which use lower levels of external inputs a review // Agriculture, Ecosystems and Environment, Amsterdam Elsevier sc. Publishers: 1987. N 19. P. 1–27.
66. WEDIN W. F. Crop rotation, designs // Proceedings of the management alternatives for biological farming workshop (Iowa, 1983). 1983. Indialantc. P. 27–31.
67. WEIR D. The Global Pesticide Industry: An Overview // PAN International. 1986. P. 1–2.
68. WOODWARD L. Looking for organic answers // Arable Farming. 1987. Vol. 14, N 9. P. 27, 30.
69. ZHONG-XIANG L., KAVANAGH T., TROSKO J. E., CHANG C. C. Inhibition of gap junotional intercellular communication in human teratocarcinoma cells by organchlorine pesticides // Toxicol and Appl. Pharmacol. 1986. Vol. 83, No 1. P. 10–19.
70. БECНЯТЫX Н. С. На ВДНХ: СССР // Химия в сельском хозяйстве. 1986. № 11. С. 79–80.
71. БРОВДНЙ B. JI. ЗЕFОВА М.Д., ПРОТОПОПОВА В. В. Перспективы исследования насекомых – специализированных Фитофагов сорной растительности в УССР // Вест. Зоол. 1983 № 5. С. 3–8.
72. ВАСИЛЬЕВ Н. П, Значение интенсификации защиты растений в научно техническом прогрессе сельскохозяйственного производства // Защита растений. 1986. Вып. 33. С. 3–10.
73. ВЕЛИЧКО Е. Б. (ред.). Рекомендации по возделыванию риса без применения гербицидов. Краснодар, 1983. С. 20.
74. ВЛАДИСЛАВОВ В. // Защита растений, 1987, № 5.
75. ВОРЧИННСКИЙ К.К., МАКОВСКИЙ В. Н. Применение пестицидов и охpaнa окружающей среды. Киев: Виша школа, 1979, 209.
76. ГРИШИНА Л. А., МОРГУН Л. B. Влияние пестицидов на нитрификационную способность почвы // Агрохимия, 1986. № 8, С. 130–139.
77. ДУБИHИH Н. И., ПAШИН Ю. В. Мутагенез и окружающая среда. М., 1978, 128 с.
78. ЕВДАДОВ Б., РЕУТ В. Битва в тиши полей // Правда. 1987. 16 июля.
79. ИСКАНДЕРОВ Т. Гигиена применения и токсикология пестицидов, используемых в хлопководстве в условиях жаркого климата: Автореф. докт. дис. (ДСП). Ташкент, l974, С. L–40.
80. KOHДРATЬЕBA Э. Горькое яблоко, или какой ценой мы заставляем плодоносить Землю // Известия. 1988, 9 февраля.
81. КОВДА В. А. 1985. Чем дышит земля // Неделя, 1986, № 5. С. 2–3.
82. КОСАРЕВ В. Тонкая нить. Как земледельцу избавиться от ядохимикатов? // Лит. газета. 1986. 18 июля.
83. КОТЛЯРОВ А. А. Проблемы охраны природы в условиях интенсивного сельского хозяйства в Молдавской ССР // Актуальные пpоблемы охраны природной среды в Советском Союзе. и Федеративной Республике Германии: Труды 11 симпозиума Москва-Кишинев, СССР, 23–30 апреля 1984 г. Т. 1, 19B7. С. 358–383. 31
84. КУРАЖКСВСКИЙ Ю. Вопреки практике // Правда, 1988. 4 января.
85. ЛЕКЯВИЧЮС Р.К. Химический мутагенез и загрязнение окружающей среды. Вильнюс, 1983, 224 с.
86. ЛЯПКАЛО А. А. Малые концентрации неблагоприятных внешних и производственных воздействий на здоровье человека: Научн. труды. Т. 72. Рязань, 1981, С. 10.
87. МАКАРЬЯН С. Б. Научно-технический прогресс в сельском хозяйстве Японии. М., 1987. 272 с.
88. МАТВЕЕВА Р. А. Экологическая оценка миграции пестицидов в природных средах. 1982, 126 с.
89. МЕДВЕДЬ Л. С., CПЫНУ Е. И., СОВ Р. Е. Вопросы интегральной оценки опасности химического загрязнения окружающей среды // Гигиена и санитария, 1982. № 6. С. 62–69.
90. МЕЖЖЕРИН В. А., МИХАЛЕВИЧ О. А., ВАШЕНИНА И. И. Модель управляемой агросистемы: Kиев, 1981. Деп. № 2453–81. 74 с.
91. МЕЛЬНИКОВ Н.Н. Современные направление создания новых пестицидов // Агрохимия, 1986, № 2. С. 118–129.
92. МOPГYH Ф.Т. О мудрости земледельца и законов природы. Раздумья а земле. М. Агропромиздат, 1985 С. 135–157.
93. НЕЗЕФИ Т.А. Продовольственная программа СССР и комплексные проблемы гигцены ceлa: Тез. докл. научн. конф. Киев, 1984. С. 173.
94. НИКОЛЬСКАЯ М. Н. Шит или Меч? // Природа и человек. 1987. № 12. С. 8–11.
95. ГЛОТНИКОВ В.В. Эволюционно-фитоценологические предпосылки для конструирования биоценозов // Пограничные проблемы экологии. Свердловск: УHЦ СССР, 1986. С. 50–59.
96. ПОЛЬЧЕНКО В.И., ТКАЧ Л. И., ГУМЕННЫЙ В. С. // Врачебное дело, 1975. № 12. С. 105.
97. ПОПОВА Г. В. Характер и особенности действия пестицидов на рыб. // Изменение природной среды процессе с.-х. производства. М., 1981. С. 17–24.
98. ПОПОВА Г. В., ТРОФИМОВА М. Г. Задача первостепенной важности // Защита растений. 1984. № 6. С 11–13.
99. ПPИЖУКОВ Ф. Б. Агрономические аспекты альтернативного земледелия. Москва, 1939. C. 1–50.
100. СОКОЛ А. И. Основные вопросы охраны и восстановления численности редких и исчезающих видов животных Таджикистана // Охрана природы Таджикистана. Душанбе, 1980. С. 73–85.
101. СOJДATOB В. Химия – себе дороже, считают американские фермеры // Известия, 1988. 23 февраля.
102. СПPAВКA группы специалистов ВНИИГИНТОКСа в составе Ю. Р. Кучак, В. А. акордонец, Н.Ф. Борисенко, Б. Ф., Демченко о проверке работы Госсаннадзора и. научных исследованиях в области окружающей среды и здоровья населения в связи с применением пестицидов в Молдавской ССТ: Рукопись. 1987. 27 с.
103. ТАИРОВ O. П., ЛИТВИНОВ Н. Н., КОЗЛОВА И. Н. Влияние антропогенных изменений окружающей среды на здоровье населения. Итоги науки и техники. Сер. Охрана природы и воспроизводство природных ресурсов / ВИНИТИ. 1988. Т. 16. 191 с.
104. ТРУБАЛЕБИЧ Ж. Н., БАБКИНА Э. Н., ПОПОВ В. Е. Сельскохозяйственное производство и состояние окружающей среды. Обнинск: Гидрометеоиздат, 1987. С. 1–13.
105. УАТТ К. Экология н управление природными ресурсами: Пер. с англ. М., 1971. 464 с. 32
106. ФЕДОРЕНКО A.Н. Чувствительность наземных теплокровных животных к пестицидам и поиск индикаторных видов // Экологические последствия применения агрохимикатов (пестициды). Материалы III Всес. научн. коорд. совещания по Междун. программе ЮНECKO „Чeлoвeк и биосфера“, проект 9б. Пущино. ОНТИ НЦБИ АН СССР, 1982. С. 52–54.
107. ФИЛОНЕНКО И. Хлебопашец // Октябрь, 1983. № 1. С. 88.
108. ШАПИРО И. Д. Иммунитет полевых культур к насекомым и клещам. Л., 1985. 322 с.
109. ШПИРТ М.Б., АРИПОВ О.А., ЕРШОВА В.Е. Сб. трудов Киргизского HИИ эпидемиологии и гигиены, 1972. Т. 11. ч. 2. С. 55.
110. ШУРОВЕНКОВ Ю. В. Укрепляя связь науки с производством // Защита растений, 1986. № 9. С. 2–5.
111. ЭЙХЛЕР В. Яды в нашей пище: Пер. с нем. М.,1986. 215 с.
112. ЮРИН П. В. Структура агрофитоценоза и урожай. М.: Изд-во МГУ, l979. 280 с.
113. ЯБЛОКОВ А.В., ОСТРОУМОВ С.А. Охрана живой природы. Проблемы и перспективы. М., 1983. 272 с.
114. ЯБЛОКОВ A.В., OСТРОУMOВ С.А. Уровни охраны живой природы. М., 1985, 176 с.
115. ЯНШИН А. Без ссор с природой // Знание – сила. 1987. № 4. С. 1–8.
116. ШАГИ Ф. Биологическое растениеводство: Пер. с венгерского. Mezögazgasagi es elelmezesügyi minisztеrium informacios központa. 1986. Budapest. 68 р.
117. PIMENTEL D., KRUMMEL J., GALLAНAN D., HOUGH J., MERRILL А., SCHREINER J., VITTIM Р., KOZIOL F., ВАСК Е., YEN D., FIANCE S. Beneflts and Costs of Pesticide use in U. S. Food Production // BioSciense, 1978, Vol. 28. N 12; Р. 772–784.
118. ЗВЯГИНЦЕВ Л. Г., ГУСЕВ В. С., ЛЕВИН С. В. Изменения в комплексе почвенных микроорганизмов при антропогенных воздействиях // Успехи почвоведения. М.: Наука, 1986. С. 64–68. 119. REPORT and recommendations on organic farming USDA. 1980. 94 р.
TRUMPAI APIE AUTORIŲ
Svirskis Antanas, Adolfo – agronomas selekcininkas, žemės ūkio mokslų kandidatas. Pašarinių kultūrų selekcijos centro Ankštinių žolių grupės vedėjas. Ankštinių žolių veislių: raudonųjų dobilų Vėlyviai ir Vyliai, baltųjų dobilų Atoliai ir liucernos Žydrūnė bendraautorius. Paskelbė 59 mokslinius straipsnius daugiamečių žolių selekcijos, sėklininkystės, imuniteto ligoms ir gamtosaugos klausimais, taip pat keliasdešimt populiarių straipsnių. Kursuose ir įvairiose įstaigose gamtosaugos klausimais perskaitė 216 paskaitų. Nuo 1978 m. vadovauja Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto ir eksperimentinio ūkio gamtos apsaugos draugijai, rajono gamtos apsaugos draugijos tarybos narys. Visuomeninis gamtos apsaugos inspektorius. Respublikinio konkurso „Gamtosauga-85“ nugalėtojas.
Papildymas 2020
ANTANO SVIRSKIO VEIKLA IR GYVENIMAS PO 1990 METŲ
Atgimimą sutikau su dideliu džiaugsmu ir nuo pat pradžių aktyviai įsijungiau į Sąjūdžio veiklą. Buvau išrinktas į Kėdainių rajono Sąjūdžio tarybą, rūpinausi žemės ūkio bei gamtosaugos klausimais ir kiekvieną savaitę gabenau daugybę informacinių leidinių Akademijos gyventojams. Po to dar du kartus buvau išrinktas į Kėdainių rajono tarybą, kol pasijutau balta varna ir, 2001 m., protestuodamas prieš taryboje įsigaliojusį uspaskizmą, atsisakiau tarybos nario mandato. Daug metų buvau renkamas instituto tarybos ir metodinių komisijų nariu. Buvau ir tebesu vienas iš ekologinės žemdirbystės kūrėjų ir puoselėtojų Lietuvoje.
Kadangi moku anglų kalbą (1978 m. Maskvos Timiriazevo akademijoje su pagyrimu baigiau 11 mėnesių anglų kalbos kursus), Atgimimo metais dalyvavau konkursuose ir laimėjau galimybę stažuotis Švedijoje, Olandijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje, kur įgijau nemažą patyrimą, kaip turėtų at- rodyti pertvarkytas žemės ūkis ir jo mokslas Lietuvoje. Įspūdžius aprašiau daugelyje savo straipsnių. Deja, rimčiau niekas tuo nesusidomėjo.
IŠRAŠAS IŠ CURRICULUM VITAE
1973–1993 LŽI Selekcijos centro Ankštinių žolių laboratorijos vedėjas
1991 ir 1992 po 1,5 mėn. stažuotės Švedijoje ž. ū. ekologijos srityje
1993–1995 LŽI vadovaujantis mokslo darbuotojas
1995 2,5 mėn. stažuotė Olandijoje ž. ū. ekologijos srityje
1996 KRAV (Švedija) kursai ir gautas tarptautinis ekologinės žemdirbystės ekologinių ūkių inspektoriaus sertifikatas
1996–2004 LŽI Žolių selekcijos skyriaus vedėjas
1995 LŽI apgintas agrarinių mokslų habilitacinis darbas
1998–2005 LŽI vyriausias mokslo darbuotojas
1996–2002 Šiaulių universiteto Gamtos didaktikos ir Elektros inžinerijos katedrų docento pareigos
2002–2009 Šiaulių universiteto Gamtos didaktikos ir Elektros inžinerijos katedrų profesoriaus pareigos
2003 Baigti ekologinės žemdirbystės patarėjų kursai Šveicarijoje
2005 Šiaulių universitete suteiktas profesoriaus pedagoginio mokslo vardas
2005 Baigti ekologinės žemdirbystės patarėjų kursai Vokietijoje
2005–2008 LŽI darbuotojas, dirbantis pagal autorinę sutartį
2009 Akad. J. Kriščiūno vardo premija už įvairių augalų rūšių veislių sukūrimą
Per 40 metų vienam ir su bendradarbiais pavyko sukurti šias vertingas augalų veisles: raudo- nųjų dobilų – Vėlyviai, Vyliai, Arimaičiai, Sadūnai ir Radviliai; liucernų – Žydrūnė, Birutė, Malvina ir Antanė; baltųjų dobilų – Atoliai ir Sūduviai; grikių – Vokiai. Visos šios veislės, išskyrus raudonuo- sius dobilus Vėlyviai, įtrauktos į ES veislių katalogą. Sėkmingai buvo vykdoma ir išvardintų veislių pirminė sėklininkystė.
Daug padirbėta tiriant ir selekcionuojant labai perspektyvias netradicinių augalų rūšis: burnočius, soras, sojas, grikius ir kt. Buvo sukurtos burnočių veislės Raudonukai, Geltonukai ir Rausvukai; sorų – Rudės ir Gelsvės; italinių šėryčių – Rudukės ir Auksės. Gaila, kad man išėjus į pensiją, institute neatsirado sugebančių ir norinčių pratęsti šį labai svarbų darbą.
Liucernų veislė Žydrūnė buvo pripažinta viena geriausių liucernų veisle buv. Sovietų Sąjungoj. Už jos sukūrimą esu apdovanotas VLŪP aukso medaliu ir prof. D. Rudzinsko premija. Už visas kitas – akad. J. Krikščiūno premija.
Netradicinių augalų selekcijos augyne (Tarp perspektyvių netradicinių augalų).
Ekspedicija Saaremos salyne
Be to, esu parašęs 200 mokslinių ir 294 (iš jų 110 išėjęs į pensiją) mokslo populiarinimo straipsnių. Parašytos šios knygos ir brošiūros:
l. Alternatyvi žemdirbystė//Analitinė apžvalga. – Vilnius, 1990. – 64 p.
2. Alternatyvioji žemdirbystė//Informacinis leidinys. – Vilnius, 1991. – 36 p.
3. Svarbiausių daugiamečių ankštinių žolių rūšių derlingumo didinimas selekcija // Habilitacinis darbas. – Dotnuva-Akademija, 1995. – 154 p.
4. Tatulos programa „Požeminio vandens apsaugos nuo užteršimo ir ekologiškai švarios žemdirbystės vystymo intensyvaus karsto zonoje programa“. – Vilnius, 2000. – 32 p. Bendraautoriai A. Gutkauskas, D. Brazauskienė ir kt.
LEŽA kūrėjai ir Tarybos nariai: E. Grajauskienė, B. Bakutis, V. Žekonienė,
D. Brazauskienė ir A. Svirskis
Su Gamtos didaktikos katedros dėstytojais
5. Baltymingi augalai pilnaverčiam gyvulių racionui//Informacinis leidinys.– Kaunas, 2000. – 103 p. Bendraautoriai S. Juknevičius, V. Spruogis ir kt.
6. Mikrobiologijos pagrindų ir laboratorinių darbų metodiniai nurodymai. – ŠU leidykla, 2001.– 69 p.
7. Augalų sistematika ir ekologijos pagrindai.– ŠU leidykla, 2003. – 186 p. Bendraautorius K. K. Vilkonis
8. Soja. – Vilnius. 2004.– 16 p. Bendraautorius A. Vitkus
9. Burnočiai – pašaras, maistas ir vaistas.– Vilnius, 2007. – 47 p.
10. Augalų sistematika ir ekologijos pagrindai. ŠU leidykla, 2008. Antras papildytas leidimas. – 216 p. Bendraautorius K. K. Vilkonis
11. Soros, jų auginimas ir naudojimas.– Kaunas, 2009.– 43 p.
12. Antanas Svirskis, Aldona Ona Svirskienė. Bibliografija. ilgas, įdomus ir duobėtas gyvenimo kelias.– Akademija, Kėdainių r., 2008. – 80 p.
13. Šveicarų ekologinio ūkininkavimo pamokos. – Vilnius, 2018. – 186 p. Bendraautoriai
E. Grajauskienė ir kt.
Aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje. Esu ilgametis LEŽA tarybos narys, Sambūrio „Patirtis“ narys, IFOAM ES grupės narys – ekspertas Lietuvai bei Kėdainių rajono signatarų klubo narys. Palaikau ryšius su įvairių rajonų ūkininkais, esu kviečiamas į seminarus bei pasitarimus. Juose per visą 52 metų darbo laikotarpį esu perskaitęs beveik 400 (t.sk. ir apie stažuotes Šveicarijoje bei kitose šalyse) paskaitų.
Genofondo ekspedicijoje po Estijos salų natūralias pievas
Vedęs, santuoka įvyko 1966 m. gruodžio 5 d.. Žmona Aldona Ona Tadauskaitė, baigusi Vilniaus valstybini universitetą, įgijo mikrobiologijos specialybę ir beveik 40 metų išdirbo Lietuvos
žemdirbystės institute mokslo darbuotoja – mikrobiologe, parašė 165 mokslinius straipsnius. Sūnus Darius baigė VU ir įgijo ichtiologo specialybę, dabar vadovauja Prienų rajono Išlaužo žuvininkystės ūkiui. Dukra Ieva baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, kur įgijo anglų kalbos specialybę ir dabar dirba direktoriaus padėjėja Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje. Tapome laimingais seneliais: turime keturias vaikaites ir du vaikaičius. Šeima – brangiausias mūsų turtas. Senatvėje nenuobodžiauju – turiu galimybes dalyvauti visuomeninėje veikloje, bitininkauti, sodininkauti, žvejoti bei grybauti.
Knygelė ,,Alternatyvi žemdirbystė“ atspausdinta 1990 m. Ją parašiau slapta nuo tuometinių savo viršininkų ir kolegų, nes tuo metu rašyti apie žemės tausojimą ir derliaus ribojimą buvo tabu, signatarės Rūtos Gajauskaitės paragintas. Ji pasirūpino knygelės išleidimu, ją įteikė visiems to meto Atkuriamojo seimo ir vyriausybės nariams. Pastabų negavau, o teigiamų atsiliepimų buvo nemažai. Labai gaila, kad buvo neįsiklausyta į mano ir kai kurių kitų mokslo vyrų siūlymus ir mūsų žemės ūkio pertvarka nuėjo pražūtingu intensyvinimo ir ūkių stambinimo keliu. Praėjus 30 metų dabartinės žemės ūkio problemos yra kur kas didesnės ir jas būtina kuo skubiau spręsti.
Profesorius, habilituotas daktaras, augalų selekcininkas – Antanas Svirskis
2020 metai
LIETUVĄ IŠGELBĖTŲ SMULKŪS ŪKIAI (1)
Taip tvirtina Dotnuvos Akademijoje gyvenantis ir daug metų sojas bei kitus žemės ūkio augalus tyrinėjantis selekcininkas, vienas ekologinės žemdirbystės pradininkų Lietuvoje profesorius Antanas Svirskis.
Dotnuvos Akademija, derlingų lygumų kraštas ir ilgametis Lietuvos aukštojo žemdirbystės mokslo židinys, nuo seno garsėjo išskirtiniais mokslininkais. Vietos žmonės ligi šiol pasakoja legendas apie čia prieš kelias dešimtis metų gyvenusį ir dirbusį profesorių Viktorą Ruokį, kuris buvo ne tik puikus agrochemikas ir dirvožemininkas, bet ir sveikuolis, net per speigus vaikščiojęs su švarku ir be kepurės.
Arba lietuviškosios žemdirbystės mokslo pradininkas profesorius Petras Vasinauskas, drįsęs sovietmečiu ginčytis ne tik su Maskvos akademikais, bet net su SSRS vadovu Nikita Chruščiovu dėl jo primestos kukurūzų auginimo kampanijos. P. Vasinauskas laikomas ir kaimo turizmo idėjos sumanytoju. Senatvėje jis apvažiavo arklio tempiama bričkele Lietuvą ir pareiškė gražesnio krašto pasaulyje nematęs.
O dabartiniai dotnuviečiai daug įdomaus galėtų papasakoti apie profesorių A. Svirskį, kuris augina sojas ir ragina ūkininkus pašarus gyvuliams, kuriuose gausu importinių genetiškai modifikuotų sojų, pakeisti mūsiškėmis, lietuviškomis sojomis be GMO.
Be to, šis mokslininkas įsitikinęs, kad Lietuvos ateitis – maži ūkiai. Kodėl? Paklausykime.
Maži – lankstesni
• Turtingas ir tvarkingas kaimas buvo vienas žemės reformos tikslų 1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai buvo nutarta privatizuoti kolūkių ir tarybinių ūkių turtą. Bet daug kas teigia, kad nuo to laiko iki šiol pasiekta nedaug.
• Todėl, kad pridaryta daug klaidų: žemės paveldėtojai išplėsti iki vaikaičių, leista žemę paversti kilnojamu turtu, skubiai išskaidyti, išdraskyti ir prichvatizuoti gamybiniai, ypač mechanizacijos, centrai, nekontroliuojama žemės rinka ir prekyba pesticidais, didžiausia europinės ir valstybės paramos dalis atitenka stambiems ir turtingiems ūkininkams.
Todėl dabar Lietuvoje garbinami stambūs ūkiai. O daugelio pasaulio šalių patirtis byloja, kad smulkūs, ypač mišrūs (augalininkystės ir gyvulininkystės) ūkiai daug greičiau negu stambūs prisitaiko prie rinkos ir aplinkos pokyčių, sukuria daug darbo vietų ne tik savo šeimos nariams, bet ir kitiems žmonėms.
• Tačiau didelių ūkių savininkai tikina, jog perspektyvūs gali būti tik tokie – bent keleto tūkstančių hektarų ūkiai.
• Teoriškai stambūs ūkiai iš tiesų ekonomiškai ir technologiškai perspektyvesni bei racionalesni, negu smulkūs, tačiau praktiškai mūsų šalyje jie neišsprendžia nei ekonominių, nei socialinių ir ekologinių problemų. Taip yra todėl, kad beveik visų dabartinių mūsų stambių ūkių tikslas – tik intensyvi gamyba ir pelnas.
Tačiau dideli jų laukai ir monokultūros sudaro geras sąlygas dirvožemio erozijai, augalų ligų sukėlėjams ir kenkėjams plisti. Todėl tenka naudoti vis daugiau pesticidų, o tai mažina bioįvairovę, blogina daugelio naudingų gyvūnų gyvenimo ir dauginimosi sąlygas. Jau turime atsparių pesticidams ligų sukėlėjų, kenkėjų ir piktžolių. Tad ateityje bus naudojami dar stipresni ir pavojingesni pesticidai, o tai duos dar daugiau neigiamų pasekmių.
Ar daug kam teko matyti, kad stambūs dabartiniai ūkiai prisidėtų prie kaimo infrastruktūros kūrimo, sodintų parkus, apsaugines laukų juostas, optimalių lauko dydžių, vystytų mišrų ūkį ir verslus? Net sudėtingame XIX amžiuje stambūs žemvaldžiai paliko Lietuvoje gausybę dvarų ir parkų, kurių dalis, nepaisant įvairiausių reformų ir vandalų siautėjimo, išliko iki šių dienų. Ką tokio gero paliks ainiams dabartiniai stambieji ūkininkai?
Lietuvos žemės ūkis ir kaimas nuvargintas ilgai užsitęsusios biurokratinės reformos. Tačiau ir po tų skaudžių kaimo žmonėms reformų šalyje dar liko per 100 tūkst. smulkių (šeimos) ūkių ir beveik tiek pat kolektyvinių sodų savininkų. Tai didžiulis rezervas saugiems maisto produktams gaminti, bedarbystei mažinti, kaimams ir gamtai saugoti.
Gal tie smulkūs ūkiai ir neklestėtų, tačiau bent apsirūpintų sveikais maisto produktais, o dalį parduotų ir taip prisidurtų prie nedidelių pajamų ar pensijų.
Taip yra kaimyninėje Lenkijoje, kur sudarytos geros sąlygos ūkininkavimui ir smulkiam verslui, o pigia lenkų produkcija užversti kaimyninių šalių, taip pat ir Lietuvos, prekystaliai.
Net klestinčiose Švedijoje ar Šveicarijoje yra daugybė smulkių ūkių ir miškų savininkų, kurie sugeba išlaikyti šeimos ūkius, nes ten labai išvystyta kooperacija (kiekvienas ūkininkas yra kelių kooperatyvų narys), o agroserviso stotys išsidėstę kas 30 – 40 kilometrų.
Išvirkščia „kooperacija“
• Ir Lietuvoje kiekviename rajone ar net seniūnijoje yra gražiai ir pelningai besitvarkančių nedidelių šeimos ūkių.
• Bet nedaug. Nes nėra agroserviso, kooperacijos. Esant dabartinėms technikos kainoms, retas smulkus ūkininkas gali nusipirkti (o ir neapsimoka jam to daryti) net ir padėvėtos technikos.
Jei taip tęsis toliau, greitai pirksime pieną, mėsą ir kitus maisto produktus pagamintus užsienyje, o ne Lietuvoje. Be to, toliau stiprinsime emigraciją, vaistų bei alkoholio pramonę ir dar sparčiau mažinsime šalies gyventojų skaičių.
Kaime dabar jau sunku rasti darbštų ir sąžiningą samdomą darbuotoją. Kita vertus, negerai sureguliuoti darbdavių ir samdinių santykiai: grįžo prieškariniai „ponai“ ir „kumečiai“. Gal ir dėl to dabar daugelyje kaimo parduotuvių einamiausia prekė – pigus alus.
• Ne veltui sakoma: išsivaikščiojanti ir prasigerianti Lietuva…
• Kodėl taip yra, daug kas žino. Viename poliuje formuojasi stambūs ūkiai (latifundijos), kurių savininkai – pralobę verslininkai, už grašius supirkę žemės ūkio bendrovių pajus jų vadovai ar apsukrūs „berniukai“, o taip pat maža kaina superkantys mūsų žemes užsieniečiai. Kitame poliuje – smulkūs ir vidutiniai sodybiniai bei ūkininkų ūkiai, kuriems sudarytos nelygiavertės ekonominės sąlygos.
Lėtai plėtojamas kooperatinis judėjimas. Jis mūsų šalyje įgavo „išvirkščios kooperacijos“ bruožus. Vakarų šalyse kooperuoti žaliavos gamintojai turi perdirbamosios pramonės ir prekybos įmones, o Lietuvoje priešingai: pastarosios valdo kooperatyvus, gaminančius ir tiekiančius jiems žaliavas.
Taršios žemės ūkio produktų gamybos įmonės (pirmiausia kiaulininkystės) iš ES šalių senbuvių perkeliamos į Lietuvą, nes čia pigi darbo jėga ir maži ekologiniai reikalavimai. Todėl kyla ekologinių avarijų, nyksta kaimo patrauklumas.
ES ir Lietuvos nacionalinė parama pirmiausia teikiama stambiajam žemės ūkio verslui remti. Šitaip baigiama nušluoti ne tik smulkiuosius gamintojus, bet ir daug vidutinių ūkininkų šeimos ūkių.
Šias ir daug kitų blogybių nemaža dalimi sukelia ES reglamentų dogmatiškas taikymas, neįvertinant Lietuvos sąlygų, pinigams parsidavusių mūsų valstybės politikų ir pareigūnų veiksmai. Visa tai tęsiasi nežiūrint to, kokie politikai kurią kadenciją valdo Lietuvą, nes visi jie nesugeba (arba nenori) padaryti tvarkos šalies kaimuose ir žemės ūkyje.
Mokslininko receptas
– Profesoriau, tai ką daryti?
– Būtina surengti referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, nes kartą pardavę, jos jau nebesusigrąžinsime.
Visiems žemės ūkio subjektams reikėtų nustatyti vienodą privačios žemės sutelkimo maksimalią ribą. Ji neturėtų viršyti 300 ha (nuomojamos žemės plotas neturėtų būti ribojamas).
Būtina pripažinti ūkininko šeimos ūkius prioritetine ūkininkavimo forma žemės ūkyje ir parengti šių ūkių pripažinimo ir paramos tvarką.
Parduodant valstybinę žemę, reikėtų sudaryti palankias ekonomines sąlygas ją įsigyti ūkininko šeimos nariams, nepaisant ūkininko amžiaus.
Subsidijomis sudaryti finansinę galimybę visiems žemdirbiams bei ūkininkams, ne tik stambiesiems ir turtingiesiems, gauti aukštos kvalifikacijos mokslo darbuotojų ir konsultantų paslaugų.
Riboti vienam žemės ūkio subjektui tenkančios investicinės paramos dydį, nustatant bendrą didžiausią sumą penkerių metų laikotarpiui. Prioritetą teikti agroserviso ir kooperacijos plėtrai. Agroservisą ir kooperaciją remti pirmiausia tose srityse, kurios didina ūkininkų produkcijos kokybę, pardavimus, produkcijos perdirbimą vartojimui bei prisideda prie ūkio ekologizavimo.
Agroseviso įmonės turėtų būti įkurtos visuose rajonuose, gal ir didesnėse seniūnijose. Šioms įmonėms reikėtų teikti visokeriopą paramą ir bent penkerius metus atleisti jas nuo mokesčių.
Pagrįsti Lietuvos agroklimatinėmis sąlygomis priimtiną gyvulių skaičių gyvulininkystės įmonėse ir sugriežtinti gamtosaugos bei sanitarijos reikalavimus jiems steigti ir eksploatuoti.
Įvairinti kaimo žmonių veiklą: kurti smulkųjį verslą, agro ir ekoturizmą, diegti kurortinės, gamtinės, ekologinės, biodinaminės žemdirbystės sistemas, plėtoti bitininkystę.
2011 m. įvykusiame 5-ajame Europos organinės žemdirbystės kongrese nutarta, kad 2020 m. ES šalyse ekologinė žemdirbystė turi apimti bent 20 proc. visų žemės ūkio naudmenų plotą. Tai būtų paskutinis ir bene vienintelis barjeras prieš nežabotą žemės ūkio chemizaciją ir genetiškai modifikuotų augalų bei organizmų invaziją į mūsų laukus ir skrandžius. Bet neįsivaizduoju, kaip, esant dabartiniam Lietuvos žemės ūkiui, tą padarysime.
• Stambūs ūkiai Lietuvoje sudaro tik 2 proc. visų ūkių skaičiaus, tačiau jie valdo apie 40 proc. žemės ūkio naudmenų ir naudojasi didžiąja dalimi visos ES skiriamos paramos.
• Kasmet vis mažiau kaimo žmonių augina daržoves, gyvulius ir ūkininkauja. Vien 2011 me- tais net 9 tūkst. smulkių ūkių savininkų likvidavo daugiau kaip 10 tūkst. karvių.
• Daugybė kaimiečių emigravo ir renka braškes Skandinavijos šalyse ar skina apelsinus Ispanijoje, tad Lietuvos kaimuose gyvena jau tik apie milijonas žmonių. Nemažai jų nusenę ar atpratę dirbti, o pasamdyti stengiasi dirbti kuo mažiau, bet uždirbti nori kuo daugiau.
Lietuvos žinios, 2013-01-11 http://www.lzinios.lt/Ekonomika/Lietuva-isgelbetu-smulkus-ukiai
Iš patrankos – į žvirblius (2)
Dotnuviškis žemės ūkio mokslų daktaras ANTANAS SVIRSKIS ekologinės žemdirbystės idėjomis susidomėjo dar tais laikais, kai jos mūsų tuometiniame socialistiniame gyvenime buvo kone tabu. Ar ne todėl ir jo knyga „Alternatyvi žemdirbystė“ išėjo vos ne pogrindyje, menkučiu 720 egzempliorių tiražu (tai ne dešimttūkstantinės ,,pesticidininkų“ rekomendacijos!) ir tuoj tapo bibliografine retenybe. Balta varna tarp kolegų, kuriuos ilgai vairavo Antanas Būdvytis?
– Toks jau mano būdas, – šypsosi Antanas Svirskis, – mėgstu tai, kas draudžiama. Jei Būdvytis būtų buvęs kitoks, jei kitokią žemės ūkio politiką būtų formavęs – tos mano knygos nebūtų buvę.
– Argi nekeista: juo žmogui lengviau, tuo – prasčiau. Dabar tiek traktorių ir kitos technikos, taip, atrodo, toli nužengęs žemės ūkio mokslas, o maisto produktai vis labiau užteršti. Ir tenka svarstyti, kaip ūkininkauti kitaip, iš naujo. Vadinasi, mokslo laimėjimais vadinome visai ne laimėjimus, o praradimus? Tai buvo žingsniai atgal?
– Deja, taip. Žiūrėkit: pasiekėm javų derlingumo ribą – 30 centnerių iš hektaro ir stop. Toliau derliai nekyla, kaip kitose užsienio šalyse. Mat mineralinėmis trąšomis ir augalų apsaugos chemikalais apnuodijom dirvą, nužudėme daug jos mikroorganizmų. Antra vertus, kas iš tos technikos, jei nemokame ja naudotis, – iš patrankos šaudome į žvirblį? Menkus darbus kriokdami dirba galingi traktoriai, dirvas suslegia ir pinigus vėjais švaisto. 0 kiek tedirba ir kiek prastovi kasmet kombainai?..
Na, o kai dėl mokslo… Daug kas jame buvo dirbtinai pritempta. Aspirantas, žūtbūt siekiąs mokslinio laipsnio, su rankiniu purkštuvu gerai, gražiai ir tinkamom dozėm nupurškia pesticidais augalus bandymų sklypelyje. Rezultatai gražūs, disertacija lyg ir įtikinama išeina. Bet kai reikia tas rekomendacijas diegti praktikon – dideliuose laukuose, su prasta tarybine technika – viskas tampa visiškai kitaip.
Dauguma agrochemijos ir augalų apsaugos darbuotojų buvo užsiėmę naujų trąšų, pesticidų ir jų derinių tyrimais, nes tai konkretus ir greitas darbas (straipsniai, disertacijos), be to, teikia materialinės naudos, mokslinę šlovę. Todėl ir mėgdavo akcentuoti, liaupsinti ekonominį efektą. Tačiau chemikalų nuostoliai gyvajai gamtai ir žmogui tuose skaičiavimuose buvo ir tebėra nutylimi.
– Tarsi kas tyčia daug ką buvo apvertęs ant galvos.
– Štai amerikiečiai 4 kartus mažiau turėjo karvių negu Tarybų Sąjunga, o pieno primelždavo nepalyginamai daugiau (tiesa, mėšlo ir srutų pas mus tai netrūksta). Arba kad ir tie pesticidai, kuriems šitiek daug dėmesio daug metų skiriama: ir šiandien augalų apsaugos darbuotojai lankosi įvairiose užsienio chemijos firmose ir jų atstovus kviečia Lietuvon. Ar netaps Lietuva chemikalų poligonu? Ar kas iš tiesų žino, kokios nuodingos medžiagos ir kiek jų bandoma mūsų laukuose ir kaip tai atsilieps žmonių sveikatai?
– Kada prasidėjo tas žemės ūkio chemizavimo bumas?
– Ne taip seniai. Ikikarinėje Lietuvoje mineralinės trąšos buvo labai branginamos, nes jų buvo nedaug. Menu, mano tėvukas parsiveždavo kelis maišus zuperio, tai sėdavo taupiau nei pačius grūdus. Labai brangi buvo ir Čilės salietra. Pas mus iki 1957 metų žemės ūkis buvo, galima sakyti, biologinis. Chemijos nelaimės užgriuvo paskui.
– Savo knygoje rašote, kad dar iki 2000 metų daugelis žemės ūkio kenkėjų įgis imunitetą dabartiniams pesticidams ir tie nuodai jiems bus nebepavojingi, taigi „reikia kardinaliai keisti cheminės augalų apsaugos orientyrus“.
– Mat niekas dorai nežino, kaip veikia tie pesticidai ir jų metabolitai, ypač dar kai jie reaguoja tarpusavy ar su kitais junginiais. Ar ne todėl, pavyzdžiui, Vidurinėje Azijoje žmonės taip serga gelta?
Kasmet išleidžiami nauji uždraustų visai neseniai plačiai vartotų pesticidų katalogai, nes paaiškėja, kad jie pražūtingi gyvajai gamtai.
O dar baisiau tai, kad net ir ši pavojinga augalų apsaugos sritis buvo paversta planine. Gamybiniuose pasitarimuose bardavosi: Melnikaitės kolūkis jau nupurškė pasėlius, o kodėl Giros kolūkis dar ne? Ir tekdavo purkšti – ne todėl, kad reikia, o kad liepia, kad planas. Nekalbu jau apie tai, kad buvo likviduojami ne paskirų kenkėjų, ligų ar piktžolių židiniai, o apliejami nuodais visi laukai – serga jie ar sveiki. Chemiją buvo pasitelkę profilaktikai, o ne kaip vaistą.
Tai tas pat, kas nubausti visus žmones, jei tarp jų atsirado koks vagis. Ar žinot, kad buvo rekomendacijų purkšti bulves fungicidais po kiekvieno lietaus? Sodus – net po keliolika kartų per sezoną?
– O kaip bus, kai labai padaugės paskirų ūkininkų?
– Bijau, kad nebūtų dar blogiau. Reikėtų kokios nors ekologinės ekspertizės, reikėtų patikrinti tų ūkininkų žinias ir ketinimus, sukurti kvalifikuotą prognozių ir aptarnavimo tarnybą, – bet kam dabar tai rūpi? Manote, ūkininkai vargs su mėšlu? Kur ten! Eis lengviausiu keliu – paleis skystą mėšlą ir srutas į pakalnę upelin… Dabar jie kuriasi užkampiuose, kur liko daugiau natūralios gamtos. Tai, ko gero, ją baigs naikinti.
– O gal turės sveikos nuovokos?
– Jos lyg ir niekam netrūksta, bet… Štai dažnas kėdainietis agurkininkas savo šiltnamyje turi kamputį agurkų sau, kurio nepurškia. O kitą, skirtą turgui, vos ne kasdien laisto fundazolu ir kitais nuodais. Taigi – kontrolės problema. Produktų, kurie pardavinėjami turguje, juk kaip reikiant nepatikrina. O jei taip bus su visa ūkininkų produkcija? Reikia sukurti efektyvią kontrolės sistemą.
Dabartinė – kai maisto kokybę tiria sanitarijos ir epidemiologijos, maisto kokybės kontrolės ir kitos kontrolės – panaši į aną Krylovo pasakėčią, kur vežimą traukia gulbė, lydeka, vėžys, ir kiekvienas kiton pusėn.
– Tačiau ūkių vadovai neretai mėgsta sakyti: užsienyje beriama dar daugiau trąšų, pesticidų. Štai ir Žemdirbių sąjungos pirmininkas, Panevėžio rajono Ramygalos kolūkio pirmininkas Virmantas Velikonis interviu laikraščiui „SOS“ tvirtina: „Ramygalos hektaras gauna trąšų tris kartus mažiau už Daniją“.
– Tai gudri taktika – pasakyti tik dalį tiesos. Ir Velikonis, ir kiti ,,užmiršta“ pridurti, kad įvairiose šalyse yra skirtingos klimato sąlygos, neretai ilgesnis vegetacijos periodas, mažesnis žemės ūkio naudmenų plotas, todėl chemikalų krūvis aplinkai yra mažesnis. (Pavyzdžiui, Švedijoje 80 procentų žemės užima natūralūs augalai, o žemės ūkio naudmenos tesudaro apie 15 procentų, o pas mus – arimai, arimai… Todėl ir mūsų upės užterštos).
Be to, nereikia manyti, kad ten, užsienyje, viskas tik gerai. Ten irgi daug klaidų pridaryta, paskui susigriebta jas taisyti. Antai Didžiojoje Britanijoje dabar į pasėlius net įmaišo piktžolių, kad derliai būtų didesni.
– Matyt, todėl, kad, kaip rašote knygoje, ,,Gamtos natūraliose ekosistemose nėra nei kenkėjų, nei piktžolių“. Panašiai teigia ir profesorius Petras Lazauskas naujojoje savo knygoje „Agrotechnika prieš piktžoles“.
– Tuo ir skiriasi gamtininkas nuo žemdirbio – pirmasis mato ir supranta platų gamtos procesų spektrą, o antrasis siekia trumpalaikės naudos ir nesuvokia, kad tokiu būdu kerta šaką, ant kurios sėdi. Juk toji cheminė augalų apsauga – tai kova su pasekmėmis, o ne su priežastimis. Pesticidai – tai tarsi vanduo ant ugnies; bet argi kas, norėdamas išvengti gaisro, be paliovos pila ant namo vandenį?
Reikia rūpintis ne tik naujomis trąšomis ir pesticidais, o ir stengtis negerovių išvengti. Augalus saugoti ne vien pasitelkus chemiją, bet ir, pavyzdžiui, išvesti atsparių veislių. Tačiau pas mus vyravo vienpusė augalų selekcija – svarbu buvo tik derlingumas. Mažiau auginkime monokultūrų, daugiau dėmesio skirkime agrotechnikai. Be to, yra daug ir biologinių kenkėjų naikinimo metodų.
Kiek vertingų augalų išnyko iš pievų, laukų! Šiandien retesnių terasi tik užkampiuose ar pagrioviuose. Kodėl taip sumažėjo naudingųjų vabzdžių? Ne vien dėl chemijos. Trūksta jiems maisto, nes, augindami monokultūras didžiuliuose plotuose, gamtos cikle padarėme augalų žydėjimo pertraukas.
Anksčiau net ribos tarp valstiečių sklypų buvo naudingos: jose tarpo visokie augalai, laikėsi naudingi vabzdžiai. Buvo žydinčių augalų konvejeris. Tai autoreguliavimosi principas. Deja, susižavėjus chemija, nuo šių ir daugelio kitų elementarių agronomijos žinių buvo nusisukta, šimtmečiais kauptas žemdirbystės patyrimas suniekintas.
Anksčiau ar vėliau ir mūsų žemdirbiams teks pradėti dairytis į užsienio rinką. Tačiau užsienio juk nesuviliosime nei augalų selekcija su nitratų pertekliumi ar pesticidų likučiais, nei leukozinių karvių pienu. Kad ir kaip besistengtume, išsivysčiusių Vakarų Europos šalių derlingumo, gyvulių produktyvumo lygio greitai nepasieksime. Išvada – reikia galvoti, kaip gaminti kiek galima pigesnę ir ekologiškai švaresnę žemės ūkio produkciją.
– Rašydamas apie įvairias pasaulyje paplitusias alternatyvias žemdirbystės sistemas, Lietuvos ūkininkams patariate ekologinę. Kodėl?
– Ji mums labiau tinka, nes joje griežtai ribojami tik pesticidai, o mineralines trąšas leidžiama lanksčiai naudoti. Juk gigantiškuose kompleksuose gero kraikinio mėšlo mažai beturime. Be to, ši sistema leidžia pasitelkti ir kitas gamtines, natūralias trąšas bei augalų apsaugos priemones, kurios veikia lėčiau, bet užtat ilgiau. Žodžiu, tai švelnesnė sistema, todėl, mano nuomone, šiuo metu mums tinkamesnė, negu puolimas į kraštutinumus.
Visai atsisakyti cheminės augalų apsaugos dabar, kai daug kur sutrikdyta natūrali gyvosios gamtos pusiausvyra, būtų neprotinga. Tad reikia kompromisų: Lietuvos žemės ūkio mokslas turėtų tuojau persiorientuoti į alternatyvių kovos su piktžolėmis, augalų ligomis ir kenkėjais metodų paieš- kas ir kūrimą, kad brangių ir pavojingų žmogui pesticidų reikėtų mažiau.
Paradoksas – didelė herbicidų laboratorija Vokėje gyvuoja jau ketvirtas dešimtmetis, nuo jos nedaug atsilieka augalų apsaugos (cheminės!) skyrius Dotnuvoje, o biologiniais metodais tesirūpina keli entuziastai Babtuose.
Išeikvota daug lėšų, išbarstyta tūkstančiai tonų brangių pesticidų, o užteršta aplinka keršys dar ir mūsu proanūkiams. Kas pasakys, kad piktžolių, augalų ligų ar kenkėjų dabar mūsų laukuose yra mažiau nei cheminio karo pradžioje?
– Ačiū už pokalbį.
Žurnalas „Mūsų gamta“, 1991 metai, Nr.10
KODĖL SMULKUS ŪKIS GALI IŠGELBĖTĮ LIETUVĄ?
Lietuvoje žemės ūkis – vienas iš seniausių verslų. Jis patyrė daugybę išbandymų bei virsmų ir daug prisidėjo prie valstybingumo išsaugojimo. XX a. įvykę du pasauliniai karai nualino beatsigaunantį žemės ūkį ir vėl labiausiai nukentėjo valstiečiai. Sovietinė okupacija ir kolektyvizacija vėl sudavė didžiulį smūgį dar neatsigavusiam šalies žemės ūkiui.
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, svarbiausi žemės ūkio politikos tikslai buvo: vykdyti žemės reformą, privatizuoti kolūkių ir tarybinių ūkių turtą, sukurti naują kainų ir pajamų palaikymo sistemą. Deja, pridaryta daug klaidų. Svarbiausios iš jų:
1. Žemės paveldėtojų būrio išplėtimas iki vaikaičių;
2. Leidimas žemę paversti kilnojamu turtu;
3. Staigus gamybinių, ypač mechanizacijos, centrų išskaidymas, išdraskymas ir prichvatizacija;
4. Žemės ūkio mokslo veiklos vertinimo pagal „prestižinius straipsnius“, o ne pagal praktinę naudą šalies žemės ūkiui įvedimas ir jo nusišalinimas nuo smulkaus ūkio išsaugojimo bei jo problemų sprendimo;
5. Nekontroliuojama žemės rinka, prekyba pesticidais, mineralinėmis trąšomis, žemės ūkio technika ir produkcija.
Dabar Lietuvoje stambūs ūkiai sudaro vos 2 proc. visų ūkių skaičiaus, tačiau jie valdo apie 40 proc. ž. ū. naudmenų ir naudojasi didžiąja dalimi visos ES skiriamos paramos. Teoriškai stambūs ūkiai ekonomiškai ir technologiškai perspektyvesni ir racionalesni, tačiau mūsuose jie neišsprendžia nei ekonominių, nei socialinių bei ekologinių problemų. Su nedidelėmis išimtimis, dabartinių mūsų stambių ūkių tikslas – intensyvi gamyba ir pelnas. Dideli laukai ir monokultūros sudaro geras sąlygas dirvožemio erozijai, augalų ligų sukėlėjams ir kenkėjams plisti. Todėl tenka naudoti vis daugiau pesticidų, o tai mažina bioįvairovę bei daugelio naudingų gyvūnų gyvenimo ir dauginimosi sąlygas Jau turime ir mes atsparių pesticidams ligų sukėlėjų kenkėjų ir piktžolių. Tad artimiausioje ateityje didės stipresnių ir pavojingesnių pesticidų naudojimas su visomis neigiamomis pasekmėmis.
Ar daug kam teko matyti, kad stambūs dabartiniai ūkiai prisidėtų prie kaimo infrastruktūros kūrimo, sodintų parkus, laukų apsaugines juostas, laikytųsi dirvožemio derlingumą išsaugojančių sėjomainų ir optimalių lauko dydžių ir vystytų mišrų ūkį bei verslus? Net sudėtingame 19 a. stambūs žemvaldžiai (dažniausiai svetimtaučiai) paliko Lietuvoje gausybę dvarų ir parkų, kurių dalis, nepaisant įvairiausių reformų ir vandalų siautėjimo, dar išliko iki šių dienų. Ką paliks ainiams dabartiniai žemgrobiai?
Po įvairiausių reformų šalyje dar yra per 100 tūkst. smulkių (šeimos) ūkių ir beveik tiek pat kolektyvinių sodų savininkų. Tai didžiulis rezervas saugių maisto produktų gamybai, bedarbystės mažinimui, kaimo ir gamtinės aplinkos išsaugojimui. Jei jie ir neklestėtų, tai bent apsirūpintų sveikais maisto produktais, o dalį parduotų kitiems ir taip prisidurtų prie menkos algos, pensijos ar pašalpos. Taip yra kaimyninėje Lenkijoje, kur sudarytos geros sąlygos ūkininkavimui ir smulkiam verslui, o jų pigia produkcija užversti kaimyninių šalių prekystaliai. Net klestinčiose Švedijoje ar Šveicarijoje yra daugybė smulkių ūkių ir miškų savininkų, kurie sugeba išlaikyti šeimos ūkius, nes ten labai išvystyta kooperacija (kiekvienas ūkininkas yra kelių kooperatyvų narys), o agroserviso stotys išsidėstę kas 30–40 kilometrų. Žiniasklaidoje galima rasti daug įvairiausių pasiūlymų kaip vystyti mūsų kaimą ir žemės ūkį. Deja, beveik nieko nedaroma, nes tarp daugybės įvairiausių įstaigų ir įstaigėlių nėra jokios koordinacijos, o smulkus ūkis ir verslas palikti vienui vieni. Vien ŽŪR dirba 5 etatiniai darbuotojai, atsakingi už žemės ūkio kooperaciją, o kiek jų sėdi kitose įstaigose. Rezultatai daugiau negu kuklūs. Tai tik darbo imitacija ir ji veda į niekur.
ES šalyse daug diskutuojama kas tai yra smulkus ūkis? Čia irgi dar nėra vieningos nuomonės. Dauguma sutaria, kad tai šeimos ūkis. Visgi ir mes kiekviename rajone ar net seniūnijoje galime rasti gražiai ir pelningai besitvarkančius nedidelius šeimos ūkius. Gaila, kad jų nedaug. Pagrindinė priežastis – nėra agroserviso, kooperacijos. Esant dabartinėms technikos kainoms, retas smulkus ūkininkas gali nusipirkti (o ir neapsimoka) net ir padėvėtą techniką. Nepaisant to, kad dalis darbščių ir sumanesnių žemdirbių emigravo ir renka braškes Skandinavijos šalyse ar skina apelsinus Ispanijoje, o dalis jų, pasisėmę patyrimo ir sukaupę lėšų, grįš kurti verslo į Tėvynę, Lietuvos kaime dar gyvena apie vienas milijonas gyventojų. Gaila, kad nemažai jų nuseno, atprato dirbti, o pasamdyti stengiasi kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau uždirbti. Kaime dabar jau sunku rasti darbštų ir sąžiningą samdomą darbuotoją. Ne visai gerai sureguliuoti darbdavių ir samdinių santykiai. Gal ir dėl to daugelyje kaimo parduotuvių einamiausia prekė – pigesnio alaus „bambaliai“….
Taigi, Lietuvos žemės ūkis ir kaimas, išvargintas ilgai užsitęsusios, itin biurokratizuotos reformos ir patyręs didelį transformacinį nuosmukį, vis labiau įsukamas į globalizacijos keliamų pokyčių verpetą. Kasmet vis mažiau kaimiečių beaugina daržoves, laiko gyvulius ir ūkininkauja. Vien pernai net 9000 smulkių ūkių savininkų likvidavo per 10 000 karvių. Kai viskas brangsta ir nėra agroserviso bei kooperacijos tokiuose ūkiuose ir prie geriausių norų dirbti nebeapsimoka. Jei taip tęsis toliau, greitai pirksime pieną, mėsą ir kitus maisto produktus pagamintus fabrikuose ir kaimyninėse šalyse, o ne Lietuvos fermose ir laukuose. Taip ir toliau stiprinsime emigraciją, vaistų bei alkoholio pramonę ir dar sparčiau mažinsime gyventojų skaičių. Ar tokios tikėjomės Lietuvos? Svarbiausios neigiamos ir taisytinos tendencijos:
• Didėjanti ūkių diferenciacija, pasiekusi modernios Lietuvos laikams nematytą mastą. Viename ūkių poliuje formuojasi labai stambūs ūkiai (latifundijos), kurių savininkai – savi pralobę verslininkai, už grašius supirkę žemės ūkio bendrovių pajus jų vadovai ar apsukrūs
„berniukai“, taip pat labai žema kaina siekiantys supirkti žemes ir ūkius užsienio subjektai, o kitame – gausybė sodybinių, smulkių ir vidutinių ūkininkų ūkių, kurių veiklai sudarytos nelygiavertės ekonominės sąlygos;
• Lėtai besiplėtojantis kooperatinis judėjimas mūsuose įgavo „išvirkščios kooperacijos“ bruožus. Vietoje to, kaip yra visame pasaulyje, kad kooperuoti žaliavos gamintojai turėtų perdirbamosios pramonės ir prekybos įmones, mūsų šalyje pastarosios valdo kooperatyvus, gaminančius ir tiekiančius jiems žaliavas;
• Koncentruotos, tačiau taršios žemės ūkio produktų gamybos įmonių (pirmiausia kiaulininkystės) iš ES senbuvių šalių perkėlimas į Lietuvą, gresiantis atskiriems regionams ar net visai šaliai ekologine katastrofa ir kaimo patrauklumo sunykimu;
• ES ir Lietuvos nacionalinės paramos prioritetų stambiajam žemės ūkio verslui remti suteikimas, baigiantis iš ekonominės apyvartos nušluoti ne tik smulkiuosius gamintojus, bet ir daugumą vidutinių ūkininkų šeimos ūkių;
• Nestabdomas Lietuvos skaidymasis į intensyvios žemės ūkio gamybos ir sunykusio žemės ūkio bei apleisto kaimo rajonus, tarp kurių vis labiau ryškėja didėjanti turtinė praraja;
• Gausėjantis į kaimo ekonominį bei socialinį užribį patekusių asmenų sluoksnis, praradęs motyvaciją naudingai veiklai, neturintis nei lėšų, nei gebėjimą dirbti rinkos sąlygomis ir keliantis pavojų visuomenei, kaip paveldimo skurdo ir degradacijos šaltinis.
Šias ir daugelį kitų neišvardintų blogybių sukelia ES reglamentų dogmatiškas taikymas, neįvertinant Lietuvos sąlygų, savam ar svetimam kapitalui parsidavusių atsakingų valstybės pareigūnų veiksmai, nacionalinę savigarbą praradusių ekspertų „patarimai“ bei neracionali kai kurių „žemdirbių“ vadovų pozicija pažeidžia gyvybinius Lietuvos kaimo, ypač ūkininkų šeimos ūkio plėtotės interesus. Visa tai skaldo tautą, mažina kaimo gyvybingumą. Šie negatyvūs pokyčiai tęsiasi nežiūrint besikeičiančios valdančiosios daugumos, kuri politinėmis priemonėmis nesugeba (arba nenori) šio proceso nukreipti Lietuvos kaimui ir žemės ūkiui priimtina vaga.
Ką daryti?
Nebežinome ar nenorime žinoti, kieno mūsų žemė? Spaudoje pilna įvairiausių skelbimų apie žemės ir miškų supirkimą. Nežinau nei vieno smulkaus ūkininko, kuris tokios konkurencijos sąlygomis galėtų nusipirkti žemės. Būtina pritarti idėjai surengti šalyje referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, nes kartą pardavę, jos jau nebesusigražinsime. Šių metų pavasarį Kopenhagoje dalyvavau 7-ąjame Europos organinės žemdirbystės kongrese. Domėjausi ir žemės pardavimo užsieniečiams problemomis. Danijoje ir prasta žemelė kainuoja gerokai brangiau nei mūsuose gera. Čia žemę gali pirkti tik tie užseniečiai, kurie toje vietovėje gyvena ir dirba ne mažiau kaip po 8 mėnesius per metus. Tad problemų beveik nekyla, o pirkėjų nedaug.
Visiems žemės ūkio subjektams turi būti nustatyta vienoda privačios žemės suteikimo maksimali riba. Ji neturėtų viršyti 300 ha (nuomojamos žemės plotas neturėtų būti ribojamas);
Pripažinti ūkininko šeimos ūkius prioritetine ūkininkavimo forma žemės ūkyje ir parengti šių ūkių pripažinimo ir paramos tvarką;
Parduodant valstybinę žemę, sudaryti palankias ekonomines sąlygas ją įsigyti ūkininko šeimos nariams, nepaisant ūkininko amžiaus;
Sudaryti galimybę visoms žemdirbių grupėms bei pavieniams ūkininkams, juos subsidijuojant, naudotis aukštos kvalifikacijos mokslo darbuotojų ir konsultantų paslaugomis;
Apriboti vienam žemės ūkio subjektui tenkančios investicinės paramos dydį, nustatant bendrą didžiausią sumą penkerių metų laikotarpiui. Prioritetą teikti agroserviso ir kooperacijos plėtrai. Agroservisą ir kooperaciją remti pirmiausia tose srityse, kurios didina ūkininkų produkcijos kokybę, pardavimų mastą, galimybę perdirbti produkciją galutiniam vartojimui bei prisideda prie žemės ūkio ekologizavimo. Nedidelės agroserviso įmonės turėtų būti įkurtos visuose šalies rajonuose, o gal ir didesnėse seniūnijose, suteikiant joms visokeriopą paramą ir bent penkerius metus atleisti nuo mokesčių.
Pagrįsti Lietuvos agroklimatinėmis sąlygomis priimtiną gyvulių skaičiaus maksimalią koncentraciją gyvulininkystės įmonėse bei sugriežtinti gamtosauginius ir sanitarinius reikalavimus jiems kurti ir eksploatuoti.
Prioritetiniais laikyti investicinius projektus, įtvirtinančius kaimo ir žemės ūkio daugiafunkciškumą, ugdančius verslumą bei didinančius užimtumą, ypač depresiniuose regionuose. Būtina spar- čiau diversifikuoti kaime gyvenančių žmonių veiklą, kurti smulkųjį verslą, agro ir eko turizmą, diegti kurortinės, gamtinės, ekologinės, biodinaminės žemdirbystės sistemas, plėtoti bitininkystę.
2011 m. įvykusiame 5-tąjame Europos Organinės Žemdirbystės kongrese nutarta, kad 2020 m. ES šalyse ekologinė žemdirbystė apimtų bent 20 proc. visų ž. ū. naudmenų plotą. Tai būtų paskutinis ir bene vienintelis barjeras prieš nežabotą ž .ū. chemizaciją ir GM augalų ir organizmų invaziją į mūsų laukus ir skrandžius. Neįsivaizduoju, kaip, esant dabartiniam mūsų susiklausymui, tą padarysime. Juolab, dalis dabartinių ekologinių ūkių grįžta ūkininkauti chemizuotai, nes kitaip neapsimoka. Dabar už Raundapu nupurkštas ir paliktas per žiemą ražienas chemizuoti ūkiai gauna panašias išmokas kaip ir ekologiniai ūkiai už hektarą. Jokios logikos. Ant prekystalių vis mažiau sveiko maisto produktų. Tik aklas gali nematyti, kad mūsų šalelėje baigia nykti kurapkos, pempės, kiškiai, kamanės, bitės, drugiai, sliekai, daugelis žuvų rūšių ir kitų naudingų gyvių. Ar tai ne signalas, kad ir mums ateina eilė?
Visų tipų žemės ūkio mokymo ir mokslo įstaigų programose skirti daugiau dėmesio kaimo ir paveldo išsaugojimo bei moralinių vertybių suvokimui, jaunimo žemdirbiškosios savimonės ugdymui;
Tinkama vietos agroklimatinėms sąlygoms augalų ar gyvulių veislė – labai svarbus produktyvumo veiksnys, todėl būtina sustabdyti augalų ir gyvulių rūšių veislių selekcijos degradaciją. Būtina atkurti merdinčią Lietuvoje sukurtų augalų veislių sėklininkystę ir gyvulių veislininkystę. Jau net paprasčiausių dobilų sėkla įvežama iš užsienio. Jei to nesugebame daryti – kam reikalinga selekcija?
XXI amžius šaliai turėtų tapti tvaraus ir subalansuoto žemės ūkio, kaimo ir visos gamtinės aplinkos sukūrimo amžiumi. Kitaip kentės ir išsibėgios po pasaulį mūsų vaikai ir vaikaičiai, o Lietuva be ekologizuoto žemės ūkio ir tvarkingo pasiturinčio kaimo yra be ateities. Daugelio šalių, o ir mūsų šalies, patirtis byloja, kad smulkūs, ypač mišrūs (augalininkystės ir gyvulininkystės) ūkiai daug greičiau prisitaiko prie įvairių rinkos ir aplinkos pokyčių, sukuria daug darbo vietų ne tik savo šeimos nariams, bet ir gali būti sėkminga reabilitacijos bazė žmonėms, paleistiems iš įkalinimo įstaigų, besigydantiems nuo narkomanijos, alkoholizmo ir kitų priklausomybės ligų. Gaila, kad išėjus Anapilin šviesios atminties profesoriams A. Stancevičiui, M. Treiniui, J. Balžekui beveik nebeliko mokslo žmonių, kurie turėtų viziją ir rūpintusi kaip turėtų atrodyti Lietuvos žemės ūkis, o ir visa Lietuva, artimiausiais dešimtmečiais. Visų išvardytų bei neišvardytų problemų sprendime vėluojame mažiausiai 20 metų ir jų sprendimo jau nebegalime atidėlioti. Tai priklausys nuo mūsų visų dabar gyvenančių ir dirbančių pilietiškumo, darbštumo, susiklausymo ir atsakingumo.
Prof. habil. dr. Antanas Svirskis
2012-03-24
PASTABOS IR PASIŪLYMAI DĖL BALTOSIOS KNYGOS TOBULINIMO ARBA KAS NETILPO Į BALTĄJĄ KNYGĄ
Knygos įvade, bent jau lietuviškajame variante, turėtų būti paanalizuota bei aprašyta kokie pasiekimai ir klaidos padarytos pertvarkant Atgimusios Lietuvos žemės ūkį, kad padarytume išvadas ir jų nebekartotume. Knyga iš tikrųjų turėtų tapti nacionaliniu strateginiu dokumentu, derantis dėl BŽŪP po 2020 metų. Būtų Įdomu kas (pavardės ir titulai) paruošė šios knygos projektą ir pasirašo. Norėtųsi žinoti ką ž. ū. mokslo institutai ir konsultavimo tarnyba bei jų ilgamečiai tituluoti vadai padarė per Atgimimo laikotarpį, kad sumažinti Lietuvos kaimo griūtį? (Vien šio rašinio autorius per pastarąjį dešimtmetį parašė ir atspausdino keliolika straipsnių šeimos ūkių ir Lietuvos kaimo išsaugojimo tematika. Drįstu teigti, kad t. y. daugiau nei visi kai kurių institutų darbuotojai, o apie baltosios knygos rengimą sužinojo iš kolegų ir nors nusiuntė rengėjams kelis puslapius prirašytų pastabų ir pasiūlymų iki šiol neįtrauktas į knygos aptarimo kviestinių sąrašą. Sambūris „Patirtis“, kurio narys yra ir šio straipsnio autorius, pastaraisiais metais net 7 kartus kreipėsi į aukščiausią Lietuvos valdžią su susirūpinimu ir pasiūlymais dėl padėties Lietuvos žemės ūkyje ir kaimo griūtį, taipogi liko už borto, ruošiant baltąją knygą).
Pasiekimai
Lietuva dar niekada neišaugindavo tokio didelio grūdų derliaus (kasmet apie 6 mln. tonų). Net kyla problemos kaip juos parduoti, kadangi labai sumažėjus gyvulių skaičiui, sumažėjo pašarų poreikis. Gaila, kad tas derlius pasiektas naudojant rekordinį mineralinių trąšų ir pesticidų kiekį bei galingą techniką ir parduodamas kaip žaliava. Be to, Lietuvos žemdirbiai dar niekada neturėjo tiek valdininkų, konsultantų bei kontrolierių …
Klaidos
Manau, kad didžiausia klaida buvo skubus kolūkių sugriovimas. Buvusios kolūkių ir tarybinių ūkių mechaninės dirbtuvės bei gyvulininkystės fermų pastatai galėjo ir turėjo tapti kooperatiniais agroservisų centrais. Taip buvo padaryta buvusioje VDR. Mūsuose gi jie buvo privatizuoti (ir net prichvatizuoti) bei išdraskyti. Dauguma trihektarininkų ir smulkių ūkių; neturėdami ž. ū. technikos ir inventoriaus, buvo priversti tuos savo sklypus pusvelčiui nuomoti ar parduoti ž. ū. bendrovėms, turtingesniems bei apsukresniems ūkininkams, o gautus pinigėlius pravalgė ar pragėrė, buvo priversti emigruoti ar skursti. Kita didelė klaida buvo nekilnojamo turto (žemes) pavertimas kilnojamu bei paveldėtojų rato išplėtimas iki vaikaičių. Tai užtęsė, apsunkino ir taip komplikuotą žemės reformą, kurios niekaip negalima pabaigti iki šiol. Trečia, bene didžiausia, problema buvo ES parama pagal programą „Pasitraukimas iš prekinės gamybos“. Jai panaudoti keli milijardai eurų nuvarė nuo žemės ūkio tūkstančius perspektyvių žemdirbių, kurie sudarius palankesnes ūkininkavimo sąlygas, galėjo priauginti daug ir kokybiškos žemės ūkio produkcijos. Baisesnę programą sunku besugalvoti. Rezultatas – per nepilnus 30 atgimimo metų išnyko daugiau vienkiemių ir kaimų nei per sovietinę okupaciją ir kolektyvizaciją. Du procentai stambių ūkių jau valdo beveik pusę šalies žemės ūkio naudmenų ir pasinaudojo apie 80 proc. ES para- mos. Likę gi 80 proc. (apie 100 000) smulkių ūkių pasmerkti skursti arba parduoti savo žemelę turtingiesiems, emigruoti bei kumečiauti… Dabartinis 1000 ha ūkis, tai tolygu 40–50 šeimos ūkių arba nemažo kaimo sunaikinimas. Ar tai ne paskutinė mūsų kaimo, kaipo tokio, kryžkelė?
Ką daryti, kad Baltoji knyga nesusilauktų Žaliosios knygos, kuria mažai kas pasinaudojo ar net skaitė, likimo? Manau, kad būtinas konkretumas, kas ir kaip bus daroma, kas už ką atsakys ir kaip atrodys Lietuvos kaimas ir žemės ūkis 2030 metais. Kitaip kam tas popieriaus gadinimas? Todėl siūlau:
l. Sustabdyti tolesnį nekontroliuojamą žemių supirkimą ir stambiųjų ūkių didėjimą. Dabartiniai stambūs ūkiai nesprendžia jokių socialinių, ekonominių ir gamtosauginių kaimo problemų bei didina bedarbystę. Pagrindinis daugumos jų tikslas – didelis derlius ir pelnas, bet kuria kaina. Neribotas derliaus forsavimas didina produkcijos savikainą, prievartauja bei alina dirvožemį (nes augalams būtini beveik visi Mendelejevo lentelės elementai, o gražiname tik NPK ir vos keletą mikroelementų) ir prastina produkcijos kokybę. Net nebežinome ką valgome. Nemaža dalis vartotojų jau vengia pirkti ir vartoti intensyviai išaugintus maisto produktus… Tai didelio mąsto spekuliacija. Kas tie fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie, nepaisydami jokių saugiklių, visur skelbiasi, kad ir toliau brangiai superka įvairiausias žemes ir miškus visoje Lietuvoje? Jei to nesustabdysime, 2030 metais Lietuvoje liks vos keli šimtai latifundininkų bei keliolika tūkstančių baudžiauninkų, o Lietuvos laukai ir vandenys taps apnuodyta biologine dykuma.
2. Būtina iki 2030 metų išsaugoti bent 20 000 smulkių ir vidutinių šeimos ūkių, kurie ūkininkautų pagal tausojamosios arba ekologinės žemdirbystės sistemų reikalavimus, tenkintų šalies saugaus maisto ir pašarų poreikius, o dalį eksportuotų, išsaugotų gamtinę bioįvairovę, nebereikėtų važiuoti pirkti pigesnių, neaiškios kilmės maisto produktų į kaimyninę Lenkiją ir t. t. Deja, daugumos smulkių bei vidutinių ūkių technika, gamybiniai pastatai susidėvėję. Nusipirkti brangius, šiuolaikinius traktorius, kombainus, net ir padėvėtus, gali tik labai nedaugelis iš jų. Todėl vargsta ir skursta. Lietuva, kad ir kokia turtinga būtų, net su ES fondų parama, niekada nepajėgs aprūpinti visus ūkius brangia šiuolaikine ž. ū. technika, o ir neracionalu tai daryti. Tą, su dešimteriopai mažesnėmis sąnaudomis, dar galėtų padaryti kooperacija, o ypač agroseviso stotys. Jos artimiausiais metais turėtų būti įsteigtos visuose rajonuose ir didesnėse seniūnijose. Stotys galėtų būti privačios, kooperatinės ir valstybinės. Taip yra Skandinavijos ir kai kuriose kitose tvaraus ūkininkavimo šalyse. Agroserviso tinklo sukūrimui būtina skubiai nukreipti ir panaudoti ES paramos lėšas, skirtas stambių (500 ir daugiau ha) ūkių finansavimui. Dauguma stambių ūkių jau gavo ES paramą, apsirūpino šiuolaikine ž. ū. technika ir padargais. Jei 500 ir daugiau ha valdantis ūkininkas neišsiverčia be valstybės paramos, tai jo bėda. Įkūrus agroserviso tinklą, juo pasinaudotų ne tik smulkūs ir vidutiniai ūkiai, bet ir visi dar likę kaime pensininkai bei grytelninkai. Jie prisidurtų prie gaunamų išmokų, mažų pensijų, nebadautų ir prisidėtų prie kaimų išsaugojimo. Be agroserviso tinklo smulkius ir net vidutinius ūkius teks įrašyti į Raudonąją, o ne į Baltąją knygą.
3. Tikslu išsaugoti dirvožemį, bioįvarovę ir saugų maistą, apriboti mineralinių trąšų gausų naudojimą – ne daugiau kaip po 100 kg/ha NPK, sumažinti įvairių pesticidų naudojimo kiekius ir registruotą asortimentą iki 40–50 pavadinimų. Dabar kai jų priregistruota (kas gali paneigti, jog kai kam už tai byra dideli pinigai) beveik 400, jokia laboratorija nenustatys, jų likučių produkcijoje ir dirvožemiuose. Uždrausti glifosatų naudojimą prieš pat derliaus nuėmimą, nes jau sunku berasti neužterštų jų likučiais dirvožemių, tinkančių ekologinės žemdirbystės plėtrai. Vis didėja pavojus užteršti agrochemikalais paviršinius ir požeminius vandenis.
4. Visi ūkiai privalo turėti bent 3–4 laukų sėjomainas, skatinti mišrių ūkių plėtrą, organinių trąšų, žalienų bei kalkinimo platesnį panaudojimą. Sėjomainų laukų dydis neturėtų viršyti 100 ha. Dirvožemių apsaugai nuo erozijos būtina atgaivinti laukų apsauginių juostų bei gojelių atsodinimo vajų. Kitaip galutinai prarasime dirvožemių, mūsų brangiausia turto, derlingumą ir nualinsim bioįvairovę.
5. Atgaivinti augalų bei gyvulių veislių, prisitaikiusių prie mūsų agroklimatinių sąlygų sėklininkystę bei veislininkystę. Dabar į įvairių augalų veislių, augintinų Lietuvoje, sąrašą kasmet įtraukiamą po keliasdešimt naujų, neaiškios vertės užsienietiškų veislių (čia irgi kai kam nubyra nemaži pinigai už registraciją). Ūkininkams pakaktų pasiūlyti po kelias geriausias kiekvienos auginamos augalų rūšies veisles. Tada palengvėtų ir supaprastėtų jų sėklininkystė, sėklų prisiaugintume patys ir nebereikėtų kasmet jų pirkti ir mokėti milijonus eurų užsienio augalų selekcijos firmoms.
6. Žemės ūkio mokslas ir Konsultavimo tarnyba, finansuojama iš valstybės biudžeto, pagrindinį dėmesį turi skirti smulkių ir vidutinių, o ypač ekologinių ūkių problemoms spręsti. Kiekviename regione būtina įsteigti bent po kelis eksperimentinius – pavyzdinius ūkius, kur būtų įrengiami demonstraciniai bandymai, dauginamos naujos veislės, organizuojami seminarai. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien ekologinių pavyzdinių ūkių yra per 200 (mes turime vos vieną tokį Giedrikų ūkį Biržų rajone). Stambūs gi ūkiai turėtų gauti naujausią informaciją iš įvairiausių agrochemikalų ir technikos firmų. Parodomuosius ūkius galėtume įkurti ne tik pažangių ūkių bazėje, bet ir konsoliduodami dar neprivatizuotą ir neparduotą valstybinę žemę. Pavyzdys – Olandija. Ten po karo gyventojams buvo išdalinta po 1 ha iš jūros atkovotų žemės plotų. Valstybė prieš kokius 30 metų juos pigiai atpirko, sudarė po keliasdešimt ha kompaktiškus plotus bei įkūrė įvairiausios paskirties ūkius, kuriuos išnuomavo 99 metams perspektyvioms šeimoms. Tą turėtume daryti ir mes. Taip ne tik pritrauktume perspektyvias šeimas iš miestų, bet ir iš emigracijos.
Sumaniai ir sutartinai dirbdami, racionaliai panaudodami ES paramą bei naujausius mokslo pasiekimus, 2030 metais privalome pasiekti, kad bet pusėje šalies žemės ūkio plotų šeimininkautų apie 20 000 smulkių bei vidutinių šeimos ūkių savininkų, daug mažažemių bei kolektyvinių sodų šeimininkų. Būtų vystomas ne tik agroturizmas, ekologinė, bet ir prof. P. Vasinausko propaguota kurortinė žemdirbystė. Tai turėtų rūpėti ne tik Žemės ūkio, bet ir Sveikatos bei Aplinkos apsaugos ministerijoms, nes bet kurios valstybės piliečių teisė į sveiką maistą, švarų vandenį ir švarią aplinką yra pati svarbiausia teisė. Pagrindinis Baltosios knygos mūsų žemės ūkiui tikslas – siekti išsaugoti Lietuvos kaimą, šeimos ūkius, gamtą, dirvožemį ir taip prisidėti prie klimato kaitos krizės stabdymo, o svarbiausia – išauginti kokybišką pašarą gyvuliams (kad nereikėtų jų šerti genetiškai modifikuotų sojų rupiniais) ir sveiką bei visiems gyventojams prieinamą žemės ūkio produkciją, kurios dalį pelningai eksportuoti.
Prof. habil. Dr. Antanas Svirskis
2019 m. sausis
SAMBŪRIS „PATIRTIS“
Minties g. 4-13, Vilnius, LT-08233. Tel. 8 612 52 014
Vilnius, 2019-12-14, Nr. 3
Atviras laiškas
J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui Lietuvos žemės ūkio ministrui Andriui Palioniui
Dėl pernelyg intensyvaus Lietuvos žemės ūkio chemizavimo
Per visą šalies istoriją Lietuvos žemės ūkis dar nebuvo išauginęs tokio didelio javų, rapsų, cukrinių runkelių derliaus. Tačiau Lietuvos žemės ūkis dar niekada nenaudojo tiek daug mineralinių trąšų ir pesticidų. Bėda ta, kad forsuojant didelį derlių bet kokia kaina, prastėja produkcijos, dirvožemio ir gamtinės aplinkos kokybė. Daug kur nebesilaikoma sėjomainų, susidėvėjo melioracijos įrenginiai, nekalkinant rūgščių žemių, sparčiai didėja jų rūgštingumas, sunki technika didina dirvožemių suslėgimą. Be saiko didinami laukų plotai, stambinami ūkiai, naikinami laukų želdiniai, dėl ko labai sumažėjo daugiamečių žolių, svarbiausių dirvožemio derlingumo gerintojų plotai, didėja vandens ir vėjo sukeliamas dirvožemio erozijos mąstai. Visa tai veda į natūralaus dirvožemio derlingumo mažėjimą bei biologinės įvairovės degradaciją. Jei dar prieš keliolika metų 60 kg/ha NPK trąšų norma buvo laikoma optimalia, tai dabar nebepakanka ir 100 kg/ha NPK. Sėkmingam žemės ūkio augalų augimui ir kokybiško derliaus brandinimui reikalingi bemaž visi Mendelejevo lentelės elementai. Deja, į dirvožemį mes gražiname tik NPK ir dar keletą mikroelementų. Todėl pastaraisiais metais pastebimas ne tik dirvožemio, bet ir grūdų bei kitų rūšių augalų derliaus kokybės prastėjimas bei didėjanti produkcijos savikaina.
Labiausiai neramu dėl didėjančio pesticidų naudojimo. 2008 m. į Lietuvą įvežta 414 tonų, 2012 m. – 2 902 tonų, 2016 m. – 14 576 tonų pesticidų. Taigi pesticidų naudojimo augimas net 35 kartai! Vieša paslaptis, kad dar apie 20 proc. pesticidų (neaiškios kilmės) įvežama nelegaliai. Be to, į Lietuvą iš trečiųjų šalių kasmet įvežama apie 800 tūkst. tonų genetiškai modifikuotų (atsparių glifosatams) sojų išspaudų ir rupinių, kurie naudojami beveik visų kombinuotų pašarų gamybai. Dar aiškinama, kad nemaža tų rupinių dalis reeksportuojama į Baltarusiją ir Ukrainą. Juk galėtume ne genetiškai modifikuotų sojų prisiauginti patys. Negi mūsų žemės ūkis taip serga? Kas gali paaiškinti kodėl naudojami nuodų kiekiai taip sparčiai auga? Valstybinė augalininkystės tarnyba prie ŽŪM įrodinėja, kad gavusi registracijos paraišką nuodugniai įvertina AAP (augalų apsaugos priemonių) poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, ir tik visai saugios registruojamos Lietuvoje. Jeigu tai tiesa, kodėl kasmet peržiūrimi registruotų AAP sąrašai ir išbraukiama po keliolika registruotų ir beveik tiek pat registruojama naujų pesticidų? 2010 m. šalyje buvo registruota 255 įvairiausių pesticidų, t. sk. net
44 herbicidai, kurių veiklioji medžiaga – glifosatai. Tais metais iš leistinų naudotinų pesticidų sąrašo išbraukta beveik 150 pesticidų rūšių. Antai, 2017 m. iš sąrašo išbraukta 17 herbicidų, kurių veiklioji medžiaga – glifosatai, nes juose rasta koformulianto – poliesilintų riebiųjų aminų, kurie gerokai toksiškesni už grynus glifosatus. Panašu, kad niekas dorai nežino – jei jie dešimtimis išbraukiami ir įrašomi? Kur buvo tie tyrėjai ir registruotojai, leidę eilę metų nuodyti žmones ir gamtą? Kaltų nėra? Žinotina, kad kuriami nauji pesticidai yra vis toksiškesni. Pakanka vos kelių gramų vienam hektarui. Tokius pesticidus lengva perdozuoti ir pavojingai užteršti aplinką. Kardinaliai sumažinus registruotų pesticidų skaičių, labai palengvėtų jų pačių ir jų metabolitų likučių tyrimas (registracija, likučių tyrimas kainuoja nemažus pinigus). Kas gali paneigti, kad dalis tų pinigų nenubyra tų pesticidų tyrėjams ir registratoriams? Herbicidai, kurių veiklioji medžiaga glifosatai, sudaro beveik pusę visų naudojamų herbicidų. Juos visokeriopai reklamuoja ne tik gamintojai, platintojai, didelis būrys konsultantų bet ir kai kurie mokslo darbuotojai, apsigynę disertacijas ir pakilę karjeros laiptais.
Dabar dauguma žemdirbių be pesticidų jau nebemoka ūkininkauti. Baisiausia, kad Europos Komisija leido glifosatus naudoti prieš pat augalų derliaus nuėmimą ir net tai pavadino „gero ūkininkavimo praktika“. Lietuviai apsukrūs ir tuo pasinaudojo, nušaudami tris zuikius: glifosatai sunaikina piktžoles, paspartina grūdų džiūvimą, o už paliktas apnuodytas negyvas ražienas dar gauna papildomas išmokas. Niekas nesiima atsakomybės už tai, kad apipurkšti glifosatais grūdai pilami į tuos pačius aruodus, kaip ir nepurkšti. Glifosatų likučių randama žmonių, niekada neturėjusių su pesticidais tiesioginio kontakto, organizmuose, įvairiuose maisto produktuose ir net aluje.
Austrija, Prancūzija jau uždraudė naudoti glifosatus. JAV iškelta daugybė ieškinių dėl glifosatų padarytos žalos žmonių sveikatai, o nuo 2023 m. jie, tikriausiai, bus uždrausti naudoti ir visoje ES, nes yra daugybė įrodymų, kad glifosatai ir kiti pesticidai sukelia įvairius vėžinius susirgimus ir kitokias ligas, užteršia vandenis, žudo dirvožemio mikro ir makro organizmus. Žiemodami glifosatais apnuodytose ražienose jau baigia išnykti kiškiai, kurapkos, varliagyviai ir net peliniai graužikai. Nuo pesticidų ypač kenčia paukščiai, žuvys ir daugelis kitų gyvūnų, kurių pagrindinis maisto šaltinis – vabzdžiai. Iškilo didelis pavojus bitėms ir kitiems labai naudingiems vabzdžiams. Eurokomisaras V. Andriukaitis skelbė visai Europai, kad Lietuvoje išspręsta bičių apsaugos nuo pesticidų problema, nes visi bitininkai, bitininkaujantys 2,5 km atstumu nuo purškiamų laukų, prieš dvi paras įspėjami, kad apsaugotų savo bites t. y. avilius uždarytų ar pervežtų į saugias vietas, kad žydintys augalai purškiami tik nuo 9 val. vakaro ir iki 4 val. nakties ir t. t. Keli Sambūrio „Patirtis“ nariai esame bitininkai-mėgėjai ir augalų vegetacijos metu kas kelinta diena telefonu gauname įspėjimus, kad netoliese bus pesticidais purškiami laukai ir saugotume bites. Tačiau net ir ne bičiuliui aišku, kad bitelės tų įspėjimų negirdi, o karštą vasaros dieną uždaryti avilius tolygu katastrofai. Pervežti avilius į saugias vietas retas bitininkas turi priemonių ir sveikatos. Be to, Lietuvoje daug pasėlių purškiami ir per visą dieną. Pesticidų lašeliai patenka ant skraidančių bičių, jos apnuodija medų, perus arba žūva – praranda orientaciją arba įgiję pesticidų kvapą, tampa neatpažįstamomis ir nebepriimamos į avilius. Pagal naujausias augalų auginimo technologijas, dauguma augalų rūšių purškiami įvairiais pesticidais nuo kelių iki 10 kartų per vegetacijos periodą, todėl bitėms ir daugeliui kitų gyvių gresia išnykimas. Graudu klausyti, kai žinomas mokslininkas viešai dejuoja, kad ES leidžia Lietuvai purkšti pesticidais sodus tik 10 kartų per vegetaciją, kai Lenkijai tai daryti leidžia net 15 kartų…
Ar nėra alternatyvų? Kiek mes turime pavyzdinių ekologinių ūkių? Sektinu pavyzdžiu galėtų tapti Giedrikų ūkis Biržų rajone, labai patyrusio agronomo Valentino Genio ekologinis ūkis Ukmergės rajone. Čia jau beveik 20 metų nenaudojamos mineralinės trąšos, pesticidai ir net plūgas. Įvesta 9 laukų sėjomaina, auginami įvairūs mišiniai žaliajai trąšai, tampriai bendradarbiaujama su Lietuvos ir užsienio dirvožemių tyrėjais. V. Genio ūkyje pagrindinis dėmesys skiriamas dirvožemio gerinimui ir išsaugojimui, o ne augalų tręšimui. Javų derlingumas – 6 t/ha puikios kokybės grūdų. Maža savikaina, gera dirvožemio kokybė (humuso kiekis išaugo iki 30 proc.). Savo patyrimu Valentinas noriai dalijasi su kitais ūkininkais, organizuoja nuostabius seminarus ir ekskursijas. Ar tai ne skatintinas ir sektinas pavyzdys visos Lietuvos žemdirbiams, žemės ūkio mokslui bei valdininkams.
Auginimo technologijose siekiant didesnių derlių visų pirma akcentuojamas genetinis augalų potencialas, tręšimas mineralinėmis trąšomis, pesticidų naudojimas. Nerimą kelia nepagrįstai užmirštamas didžiausias Lietuvos turtas – dirvožemis. Metų metais dirvožemio derlingumui išsaugoti skiriamas minimalus dėmesys. Šiuo metu dėl intensyvios žemdirbystės net pačiuose derlingiausiuose Suvalkijos ir šiaurės Lietuvos dirvožemiuose vis dažnesni dirvos nualinimo atvejai.
Paminėtos problemos aktualios ES šalims ir visam pasauliui. Ką tik paskelbtoje 90-ties organizacijų iš 17 ES šalių iniciatyvoje „SAVE BEES AND FARMERS“ rašoma, kad 2005–2016 m. ES išnyko 4 milijonai smulkių ūkių, labai nyksta bioįvairovė, spartėja klimato kaitos krizė, jau degradavo beveik pusė gamtinės aplinkos regionų, ant išnykimo ribos pateko beveik ketvirtadalis laukinės gyvūnijos rūšių ir t. t. Akcentuojama, kad labiausiai tą skatina besaikė aplinkos chemizacija bei jos naudojimo intensifikacija. Todėl iniciatoriai iki 2020 m. rugsėjo įteiks ES komisijai ir parlamentui vieno milijono parašų peticiją, su reikalavimu iki 2030 m. uždrausti naudoti 80 proc. pavojingiausių, o iki 2035 m. ir visų cheminių pesticidų naudojimą. Iki to laiko mokslas privalo labai sustiprinti at- sparių ligoms ir kenkėjams augalų veislių bei biologinių augalų ir gyvūnų apsaugos preparatų kūrimą. Iniciatyva jau išversta į 20 kalbų ir platinama visose ES šalyse. Lietuva, norėdama išlikti žalia ir tapti gerovės šalimi turėtų visokeriopai prisidėti prie šios iniciatyvos įgyvendinimo.
Todėl siūlome:
1. Siekiant išsaugoti dirvožemį, vandenis, biologinę įvairovę, gaminti saugų maistą ir pašarus būtina apriboti mineralinių trąšų naudojimą iki ne daugiau kaip 100 kg/ha NPK. Nuo 2020 metų už- drausti naudoti glifosatus prieš pat derliaus nuėmimą. Sumažinti registruotų pesticidų asortimentą iki minimaliai būtinos įvairovės (iki 2030 metų uždrausti naudoti ne mažiau kaip 80 proc. pavojingiausių pesticidų; iki to laiko mokslas turi labai sustiprinti atsparių ligoms ir kenkėjams augalų veislių ir biologinių augalų ir gyvūnų apsaugos preparatų kūrimą).
2. Atlikti kokybišką auditą ir išsiaiškinti kodėl šalyje registruojama tiek daug sveikatai pavojingų pesticidų. Pateikti visuomenei atsakymus, kodėl didelė dalis pesticidų skubiai įtraukiama, o paskui išbraukiama iš registro kaip pavojingi arba labai pavojingi? Ar esama šalies pesticidų naudojimo kontrolės sistema yra efektyvi ir tikrai orientuota į visuomenės sveikatos ir gamtinės aplinkos apsaugą? (Sąžiningi medikai ir mitybos specialistai vis dažniau siūlo nebevartoti chemizuotuose ūkiuose išaugintų maisto produktų, nes jie nesaugūs).
3. Skatinti mišrių ūkių plėtrą, organinių trąšų, žalienų panaudojimą bei rūgščių dirvų kalkinimą. Visi ūkiai privalo turėti bent 3–4 laukų sėjomainas. Optimalus sėjomainų laukas neturi būti didesnis nei 100 ha. Dirvožemių apsaugai nuo erozijos, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio išsaugojimui pradėti ir skatinti laukų apsauginių juostų, gojelių bei kitų želdinių sodinimą.
4. Skatinti smulkių ir vidutinių šeimos ūkių, kurie ūkininkauja ar yra pasiruošę ūkininkauti pagal tausojamosios (tvarios) arba ekologinės žemdirbystės sistemų reikalavimus, veiklą. Kurti juridines ir ekonomines sąlygas žemės ūkio kooperacijai, o ypač agroservisų plėtrai. Tęsti ir plėtoti trumpos grandies kokybiškų maisto produktų gamybą bei kurortinę žemdirbystę. Įvairiuose Lietuvos regionuose įkurti parodomuosius pavyzdinius ekologinius ūkius, kuriuose būtų organizuojami mokymai, kiti edukaciniai renginiai.
5. Orientuoti Lietuvos žemės ūkio mokslininkus ir specialistus, kad jie parengtų ekonomiškai efektyvias ekologiško ir saugaus maisto produktų gamybos, žemės ūkio kultūrų, gyvulių auginimo bei priežiūros technologijas, aplinkos apsaugos, dirvožemių erozijos mažinimo, biologinio aktyvumo bei humuso kiekio didinimo priemones.
Sambūrio „Patirtis“ pirmininkas: dr. Romas Pakalnis
Nariai: prof. A. Svirskis, prof. A. Baležentis, žurnalistė N. Baužytė, architektė B. Biekšienė, menotyrininkas R. Budrys, inžinierius A. Jasiūnas, architektas A. Karalius, prof. Libertas Klimka, visuomenės veikėja L. Knizikevičienė, visuomenės veikėjas V. Mačiekus, prof. R. Merkienė, disidentas P. Plumpa, dr. M. Sereikienė, prof. R. Aleknaitė-Bieliauskienė.
TURINYS
ĮVADAS …………………………………………………………………………………………………….. 3
I. PESTICIDŲ NAUDOJIMO PROBLEMOS …………………………………………………. 5
II. PAGRINDINĖS ALTERNATYVIOS ŽEMDIRBYSTĖS
KRYPTYS IR MASTAS……………………………………………………………………………… 11
III. TRĄŠŲ NAUDOJIMAS IR DIRVOS DERLINGUMAS
ALTERNATYVIOS ŽEMDIRBYSTĖS SĄLYGOMIS …………………………………. 15
IV. KITI ALTERNATYVIOS ŽEMDIRBYSTĖS ASPEKTAI………………………… 17
V. AGROLANDŠAFTŲ EKOLOGIZAVIMAS ……………………………………………. 23
VI. ALTERNATYVIOS ŽEMDIRBYSTĖS VYSTYMO
PRIELAIDOS LIETUVOJE ………………………………………………………………………… 25
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ……………………………………………………………………… 26
LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………….. 27
ANTANO SVIRSKIO VEIKLA IR GYVENIMAS PO 1990 METŲ ………………. 33
LIETUVĄ IŠGELBĖTŲ SMULKŪS ŪKIAI (1) …………………………………………… 37
KODĖL SMULKUS ŪKIS GALI IŠGELBĖTĮ LIETUVĄ? …………………………… 42
PASTABOS IR PASIŪLYMAI DĖL BALTOSIOS KNYGOS
TOBULINIMO ARBA KAS NETILPO Į BALTĄJĄ KNYGĄ………………………… 45
SAMBŪRIS „PATIRTIS“ …………………………………………………………………………….49
Lietuvos mokslinės-techninės informacijos ir techninės-ekonominės analizės mokslinio tyrimo institutas (LIMTI) Apžvalginė informacija
Svirskis Antanas, Adolfo ALTERNATYVI ŽEMDIRBYSTĖ Vilnius, 1990
Литовский научно-исследовательский институт научно-технической информации технико-экономических исследований (ЛитНИИНТИ)
Обзорная информация Свирскис Антанас Адольфо АЛЬТЕРНАТИВНОЕ ЗЕМЛЕДЕЛИЕ Вильнюс, 1990
(На литовском языке) Редактор Д. Пятраускене
Atsakinga už leidinį R. Giršienė. Redatorė D. Petrauskienė. Techninė redaktorė L. Žiogelienė. Korektorė L. Tautvaišienė.
Leid. Nr. 63. Pasirašyta spaudai 1990-06-07. Formatas 60×84/16. Popierius spaudos Nr. 1. 4,0 sąl. sp. l., 3,20 a. l.,
3,30 apsk. leid. l. Tir. 720 egz. Užsakymas 735. L. 395.
LIMTI 232659 Vilnius-MTP-5, Kalvarijų 3
Rotaprintu spausdino Mokslinės-techninės informacijos ir patentinių paslaugų centras. 232000 Vilnius, Totorių 27.
