Kas tai yra senosios kultūrinių augalų veislės? Kaip jos turėtų būti saugomos?
Lietuvoje vieningos apibrėžties nėra, kaip seniai turėjo būti išvesta augalo veislė, kad būtų laikoma sena. Skirtingose šalyse egzistuoja skirtingi senumo terminai. Prieš 50-60 metų išvesta veislė, be abejo, jau turėtų būti laikoma sena. Visgi, veisles bedauginant (ypač, jei sėklomis), jos kinta, prisitaiko prie įvairių sąlygų ir augintojų poreikių, jų įvairovė didėja, tad veislė gaunama jau kažkiek pakitusia forma, genetika ar savybėmis. Senus vaismedžius saugoti – jų nekirsti, sudaryti sąlygas augti. Daržovėms terminas “saugojimas” kebliau pritinka. Jų sėklos ilgam nepasidėsi į lentyną ar seifą – daigumas su laiku mažėja. Jų veislės saugojimas – veislės tvarus naudojimas, jų įvairovės ir savybių palaikymas ir puoselėjimas.
Kokia yra šiandieninė senų veislių sėklų saugojimo situacija Lietuvoje?
Deja, didžioji dalis visuomenės vis dar labai mažai vertina senųjų kultūrinių augalų veisles ir jų įvairovę. Lietuvoje senųjų vaismedžių veislių išlikę gausiau, tačiau vienmečių senųjų, paveldo, lietuviškų, vietinių veislių augalų augintojų reta. Tokių augintojų-entuziastų ratas pamažu gausėja, tačiau situacija išlieka trapi. Kiekvienas sodininkas, daržininkas, gėlininkas mėgėjas galėtų tapti selekcininku ir puoselėti savų senų veislių savybes ir didinti jų įvairovę.
Kokios institucijos už tai atsakingos?
Lietuvoje senas veislės saugo Lietuvos augalų genų bankas, įvairių augalų veislių kolekcijų turi Žemdirbystės institutas, Sodininkytės ir daržininkytės institutas, Botanikos institutas, botanikos sodai.
Kokie dabar yra įstatymai LT, susiję su veislių platinimu, keitimusi? (trumpai, jei žinote)
Žemės ūkio, sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų dauginamosios medžiagos platinimą riboja LR Augalų sėklininkytės įstatymas. Esti daug poįstatyminių teisės aktų atskirai reglamentuojančių įvairių augalų (javų, bulvių, dekoratyvinių augalų, daržovių bei prieskoninių ir vaistinių augalų, pašarinių, aliejinių ir pluoštinių augalų, grikių, runkelių) sėklų kokybę. Reglamentuojamas taip pat sėklų įvežimas į Lietuvą, miško augalų dauginimas, kai kurių augalų dauginimui taikomi fitosanitariniai reikalavimai.
Dažnas žmonių klausimas: ar iš tikro galima mainytis sėklomis, ar dėl to nebaudžiama?.. Kaip yra iš tiesų?
Kultūriniai augalai kojų neturi ir vaikščioti patys nemoka. Tad dalinimasis ir keitimasis sėklomis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, įgalinintis kultūrininiams augalams plisti. Iš teisinės pusės vienareikšmiškai į klausimą atsakyti keblu, nes ta pati augalų sėklininkystės įstatymo raidė laiko bėgyje interpretuota įvairiai. Prieš keletą metų žiniasklaidoje būta grasinimų baudomis už mainymąsi sėklomis, tačiau girdėti, kad kas būtų mūsuose nubaustas, neteko. Dabartinė žemės ūkio ministro augalų sėklininkystės įstatymo interpretacija, kad daržininkai mėgėjai savo išaugintą dauginamąją medžiagą savo reikmėms gali auginti, dovanoti, mainytis bei žemės ūkio ministerijoje svarstomas augalų sėklininkystės įstatymo keitimas, įteisinant laisvesnį sėklų judėjimą, džiugina.
Galbūt turite įkūrę kažkokią draugiją, kuri rūpinasi senovinių veislių saugojimu? Gal yra jau kažkokių nuveiktų darbų? Ir su kokiomis kliūtimis susiduriate?
Tokio vieno juridinio vieneto ar organizacijos, kuri rūpintųsi tik senų augalų veislių saugojimu, mano žiniomis, Lietuvoje nėra. Tačiau yra daug įvairių pavienių entuziastų ar jų ratelių, kurie vienas kitą žino ir kurie rūpinasi augalais, keičiasi sėklomis, organizuoja renginius, daugina senuosius augalus, renka jų sėklas, puoselėja augalų įvairovę. Viena iš kliūčių šiam senų veislių puoselėtojų judėjimui – nepalanki teisinė aplinka, tačiau ją galima ir būtina pakeisti. Praeitų metų pabaigoje seimo rūmuose surengėme susirinkimą, kuriame grupė entuziastų žemės ūkio ministrui, seimo nariams, žemės ūkio ministerijos ir Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovams išreiškė poreikį įteisinti laisvesnį augalų dauginamosios medžiagos platinimą. Buvo išreikštas daugumos dalyvavusių seimo narių ir Žemės ūkio ministro palaikymas iniciatyvai. Vyksta “debatai”, kaip keisti teisės aktus.
Kodėl senosios veislės nyksta, kas labiausiai tai lemia?
Pagrindinės senųjų veislių nykimo priežastys glūdi pačiuose žmonėse: gyvenimo būdo ir tempo pasirinkime, vertybių ir kultūros pokyčiuose, žinių, įgūdžių, sąlyčio su gamta trūkume. Prisideda ir hibridinėmis ir įvežtinėmis sėklomis užpildyta rinka, žemės ūkio industrializacija ir jos dotavimas, sėklų augintojams mėgėjams nepalanki teisinė aplinka.
Kodėl manote, kad saugoti senąsias veisles yra svarbu? Ar vien tik dėl etninės kultūros paveldo? Ką tai duotų žmonėms?
Nors senų veislių derliai mažesni, jos maistingesnės, atsparesnės, plastiškesnės ir lengviau prisitaiko prie aplinkos sąlygų, dauginant sėklomis labiau išlaiko savo savybes karta iš kartos. Nors senos veislės augalai turi panašias savybes, tačiau yra genetiškai įvairesni. Senųjų veislių įvairovė leidžia išsirinkti augalus su norimomis savybėmis ir galėtų tapti ta medžiaga, iš kurios būtų atkurtas augalų tolerantiškumas nepalankioms aplinkos sąlygoms, didesnis atsparumas ligoms ir kenkėjams. Senų veislių atkūrimas ir naudojimas suteiktų skonių įvairovę virtuvėms bei apskritai pamargintų mūsų aplinką.
Tai ar daug Lietuvoje dar išlikę senųjų veislių? Ir iš kur žinoti, kad tai ta senoji, nepakitusi veislė?..
Apie išlikusius senus vaismedžius, vaiskrūmius susistemintos informacijos matyti neteko. O apie tai, kiek senų daržovių veislių vis dar auginamos pas žmones, iš nuotrupų spręsti sunku. Augalų genų banke saugoma ir atsėjama apie 20 senųjų veislių išvestų tarpukariu ir apie 60 veislių senesnių kaip 60 metų. Kur ne kur senų veislių vaismedžių išlikę senose sodybose, dvaruose, muziejuose. Juos atskirti paprasta iš storų kamienų ar senų vainikų bei žmonių pateiktos informacijos, o atskirais atvejais iš išlikusių dokumentų. Tačiau identifikuoti senas daržovių veisles gerokai sudėtingiau. Tai galima atlikti pagal išlikusius senos veislės aprašus. Visgi, atsėjamos daržovės veislė gali gerokai skirtis nuo veislės sukūrimo metu augintos veislės savybių. Tad, tenka tik pasitikėti žmogumi, duodančiu veislę, ir jo pasakojimais apie sėklos istoriją ir kilmę.
Ar reikia turėti specialių žinių, jei, tarkime, paprastas žmogus tiesiog nori susirinkti sėklas, jas saugoti, iš jų kažką išsiauginti? Ką jam patartumėte?
Nevisų augalų sėklas užsiauginti yra paprasta. Gerai turėti bent minimalių sėklininkystės žinių apie tai: kaip užauginti augalą, kada subręsta sėkla, kada ją nuimti. Dauguma daržo augalų yra kryžmadulkiai, tad neišlaikant atstumų ar nesiimant apsaugos priemonių, senos veislės savybes galima prarasti, jai leidus susikryžminti su laukiniais ar kitais augalais. Sėklų saugotojui pradinukui visada geriau pradėti nuo lengvesnių, vienmečių, savidulkių augalų, tokių, kurių sėklas surinkti lengva. Tokiomis gali būti pvz. pupelės, žirniai, pomidorai.
Galbūt žinote, kokia yra situacija užsienio šalyse, galbūt įstatymai ne tokie griežti kaip Lietuvoje?
Skirtingose pasaulio, taip pat ir Europos, šalyse daugėja augalų įvairovės ir senų veislių saugotojų ir puoselėtojų: žmonės dalinasi, keičiasi ir prekiauja savomis sėklomis, kuriami įvairaus pagrindo senovinių, vietinių, tradicinių, paveldo sėklų kolekcijos, bankai. Ta kryptimi aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, pavieniai entuziastai, priimti įstatymai, suteikiantys galimybę mainytis ar palengvintomis sąlygomis prekiauti savo sėklomis. Pavyzdžiui, kaimyninės Latvijos teisinėje sistemoje neseniai įvestas naujas terminas „kolekcininko veislė“, kurios sėkla prekiauti leidžiama beveik laisvai. Danijoje prieš trejus metus priimta nekomercinių sėklų platinimui palanki teisinė bazė. Sėklų saugojimui palankius įstatymus teko girdėti esant ir Austrijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Rumunijoje ir kt. šalyse.
Ar pats asmeniškai saugote senas veisles, renkate jų sėklas? Kaip, kada pats susidomėjote būtent senomis veislėmis? Senosios veislės, jų saugojimas – visa tai susiję su jūsų pagrindinės veiklos sritimi, ar daugiau kaip socialinė veikla, akcija, pomėgis?
Senas veisles labai vertinu, kiek leidžia galimybės jų ieškau, renku, auginu. Senos veislės susidomėjau prieš dešimtmetį, pradėjęs pats auginti daržoves ir vaismedžius iš sėklų ir pastebėjęs, kad dalis pirkinių veislių neišlaiko savo savybių karta iš kartos ar dar blogiau tampa nevaisingomis ir nėra tinkamos ūkininkaujant gamtiškai. Senąsias veisles ir jų įvairovę laikau darnaus ir gamtiško gyvenimo pagrindo dalimi. Man tai – ir skanaus ir sveiko maisto šaltinis, ir švietėjiškos veiklos dalis, ir socialinė veikla, akcija, pomėgis.
Neseniai organizavote renginį, pranešimų ciklą. Kokie jo tikslai? Kokie artimiausi, susiję su šia veikla, planai ateičiai?
Šio renginio, taip pavadinto bendraminčių sambūriu, gyvų sėklų švente “Pasėkime ateitį”, tikslas buvo atkurti tradicinį sveiką žmonių gyvenimo būdą auginti savo sodus, daržus, sėklas ir puoselėti augalų įvairovę. Šventė sulaukė labai didelio susidomėjimo, ne tik iš kraštiečių, bet ir iš žmonių iš visos Lietuvos. Dalyviai dalinosi žiniomis, patirtimi, sėklomis ir augalais. Pertraukų metų šurmuliavo diskusijos, mugė, vyko žaidimai, šokiai. Dalyvių gausa, susidomėjimas, šilti atsiliepimai įkvepia organizuoti tokius renginius ir toliau. Artimiausiuose planuose kurti ir platinti informaciją kaip užsiauginti sėklas, rinkti senas veisles, su jomis susijusį paveldą. Pradėtas kurti senųjų augalų ir jų augintojų tinklapis su integruota duomenų baze ir žemėlapiu, kurie palengvins dalinimąsi sėklomis, augalais, žiniomis ir patirtimi.
2018 02 07, Indrė Vozgordaitė
Išspausdinta žurnale “Sodo spalvos”
