Tapau tėvu. Truputį daugiau kaip prieš metus. Lyg ir turėtų būti džiugu. Tačiau… Mano vaiko mama besilaukdama išėjo. Išėjo pas kitą. Puoselėtos svajonės apie laimingą šeimą, pilną ir gausią, žlugo. Gyvenime ne visko, ko norima, pasiekiama. Ką darysi. Visgi, tai, kad motina lengvu gestu gali mūsuose atriboti nuo vaiko tėvą, man dar ir šiandien kelia lengvą nuostabą.
Per paskutinius metus kalbėjausi su bene šimtu skyrybas išgyvenusių vyrų, kurie neteko ar netenka savo vaikų. Daugelio jų skyrybų priežastis vadovavimo perleidimas moteriai arba dar kitaip vadinama dominavimo inversija. Tolesnė tėvo atstūmimo schema paprasta: vaikas lieka gyventi su mama, tėčiui apribojama ar sukuriama griežta prieiga prie vaiko (kas turint lankstų liežuvį lengvai įgyvendinama), vaikui, jo aplinkai įteigiama, kad tėvas niekšas, o kai atstumtas tėtis nuleidžia rankas, jis apkaltinamas, kad vaikas jam nerūpi.
Būna atkaklių tėčių, nelinkusių atiduoti savą atsakomybę spręsti vaiko likimą į mamos rankas. Šie ieškodami teisybės įsuka teismų, vaikų teisių, socialinių rūpybų, skundų, policijų, baudų, antstolių karuselę. To pasekmėje tėčio kovos už vaiko teisę į tėvą veiksmai dažniausiai nukreipiami prieš jo paties siekį vis labiau atribojant nuo jo vaiką. Vienas kitas, net su apribota tėvyste, dešimtmečiais tęsia kovą už galimybę auklėti savo vaikus, kuria judėjimus, dalyvauja visuomenės švietime, pluša teisės aktų ir teismų praktikų keitime ir pan.
Atsakomybė ir kaltė gula ant vyro. Jam nepavyko padaryti savo vaiko mamos laimingos, rasti sprendimo, jis nesugebėjo susitarti. O susitarti su įsiskaudinusia teisiškai privilegijuota mama neišeina. Vaiko gerovei palankus susitarimas dailiajai lyčiai nėra naudingas. Vienišos mamos statusas visuomenėje yra gerbtinas ir globotinas. Mama pelnosi iš gero alimentinio biznio. Patenkinamas motinos instinktyvus noras globoti savo vaiką. Psichologiniu smurtu ir manipuliacijomis vaiku prieš tėvą suvedamos konfliktinių skyrybų ir motinos neišpildytų lūkesčių sąskaitos.
Betėvystės poveikis vaikui žiaurus. Ne procentais, bet kartais didėja savižudybės, narkomanijos, alkoholizmo, psichikos sutrikimų, negebėjimo kurt šeimą vaike rizika. Tėvų atstūmimo sindromo žala vaikui psichologų yra lyginama su vaiko seksualinės prievartos žala. Kai kuriose užsienio šalyse, pavyzdžiui, JAV, Olandijoje, už tėvo atstūmimo sindromo atvejus atskirtį sukūrusi pusė baudžiama laisvės atėmimu. Kenčia ir pati mama. Didėja rizika nutrūkti itin vaiku besirūpinančios mamos ir ūgtelėjusio vaiko santykiui.
Problemos mąstai dideli. Lietuvoje, pavyzdžiui, kas ketvirtas vaikas gyvena nepilnoje šeimoje, kas antra santuoka išyra, skyrybų daugėja, gausių šeimų mąžta, gimstamumas mažėja, mažėja ir žmonių. Taip ardomi tautų išlikimo pamatai.
Kas kaltas? Kodėl nepaisant mokslininkų, visuomeninių judėjimų, valstybinių institucijų pastangų šiuose frontuose aplinkinės tautos patiria pralaimėjimus. Viena aišku, šiems klausimams reikia gerokai didesnio dėmesio.
50-55% skiriasi ir daug atvejų kai būtent tėvas pabėga pas naują mergą. Anyway būna visko 😀
Bet imt vaiką ir jam griaut gyvenimą nes ir vienas ir kitas esat kažkokie nevykėliai – negalima 🙂 Vaikas nekaltas. O jeigu žmogus turi smegenų tai kažkaip kitaip sugalvos kaip problemą išspręsti. Ir dar į ruskyną…