Laimės šeimoje negalima laukti kaip manų iš dangaus. Ją reikia sukurti patiems, todėl pirmasis patarimas toks : nuolat ieškoti, kaip tai padaryti. Ieškoti, pradedant nuo savo klaidų pripažinimo, pasiremiant tėvų ar pažįstamų gerąja patirtim, šeimos gyvenimui skirtų straipsnių ir knygų patarimais.
Reikia nors retkarčiais apie šeimos problemas nuoširdžiai pasikalbėti abiem. Tegu tai bus antroji taisyklė.
Trečia, būtina suprasti, kad gyvenimo draugas (draugė) yra ne mūsų nuosavybė, ne mūsų dalis ar priedas, o atskiras, savarankiškas žmogus su savo prigimtom savybėm, savais papročiais, sava gyvenimo patirtim, todėl leiskime jam (jai) turėti savo įsitikinimus, veiklos planus, gyvenimo būdą, nors tai ne visada mums patiktų. Prisimenu dviejų gerų žmonių šeimą. Žmona užsigeidė auginti kiaules. Vyras su tuo nesutiko, nes buvo susidomėjęs kitos specialybės darbu. Kiekvienas pasielgė pagal savo nusistatymą : žmona viena augino kiaules ir nuolat griaužė vyrą, kad jai nepadeda. Vyras baigė aspirantūrą ir surado darbą mokslo įstaigoje. Sutuoktiniai išsiskyrė.
Ketvirta, visada tarkimės su antrąja puse, nes kiekvienas mūsų žingsnis atsiliepia visiems šeimos nariams.
Jeigu nepritaria mūsų sumanymui, padės penktoji taisyklė : išklausykim visus prieštaravimus, pasistenkim juos suprasti, nebijokim daryti nuolaidų. Tada ir mus supras.
Šešta, nors retkarčiais padarykim gyvenimo draugui (draugei) ką nors malonaus : gal sutvarkykim kambarius, gal pagaminkim mėgstamą valgį, gal… Tai jus suartins, padės užmiršti nuoskaudas ir nepadarytus darbus. Gerai ir dovanėlės, tik nepatogu už savo klaidas mokėti pinigais iš šeimos biudžeto.
Septinta, nepraleiskim nė vienos dienos be gero žodžio. Nors gyvenime niekas nepasikeistų, gyventi būtų lengviau, jeigu sumažėtų dejavimų, niurzgėjimo, įžeidinėjimų. Žymiai veiksmingesnis priekaištas, pasakytas maloniu balsu, gražiais žodžiais.
Aštunta, jeigu žmona pikta – ji tikriausiai pavargusi. Padėkim jai. Jeigu vyras piktas – matyt, nepasisekė darbe. Paguoskim jį.
Devinta, žinokim, kad lengviau priprasti prie mums nemalonių vyro (žmonos) įpročių, negu juos pakeisti.
Dešimta, nepamirškim, kad bet kuris pažįstamas ar pažįstama turi didesnes galimybes mums patikti negu mūsų sutuoktinis, nes svetimų trūkumai visada atrodo mažesni. Teko girdėti teiginį, kad šeimyninis gyvenimas būtų idealus, jeigu žmonos vyrų trūkumus matytų tik tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Žinoma, šį teiginį galima pritaikyti ir kitai pusei – žmonos trūkumams.
Lieka paklausti, ar lengva laikytis tokių bendravimo taisyklių ? Skaičiau apie tokį psichologų tyrimą : sutuoktiniams uždavė klausimą, ar lengva būti vyru (žmona) ? Tie, kurie savo šeimą pavadino laiminga, atsakė, kad nelengva. Dauguma iširusių šeimų sutuoktinių galvojo priešingai, kad būti vyru (žmona) lengva, tiktai jiems nepasisekė. Štai ir viskas.
Donata Leketienė
Išspausdinta Klaipėdos raj. laikraštyje „Banga“ 2018 09 12
RESPUBLIKINIO DOROVINIO AUKLĖJIMO IR BUITIES KULTŪROS
L I A U D I E S U N I V E R S I T E T O klausytojos DONATOS LEKETIENĖS
R E F E R A T A S
Tema : K E L I A S Į N U S I K A L T I M Ą
P l a n a s
- Sunku nieko nemylėti.
- Geras – ne visada geras.
- Aprūpinimas taip pat auklėja.
- Sunku įpratinti dirbti suaugusį.
- Ar lengva būti geram ?
Gargždai, 1988 m. gruodžio 23 d.
K E L I A S Į N U S I K A L T I M Ą
Sunku nieko nemylėti
Virš dvidešimt metų išdirbau liaudies teismo teisėja, teko nagrinėti nemažai nepilnamečių baudžiamųjų bylų. Sunku skirti bausmę suaugusiam, bet nepalyginamai sunkiau – paaugliui, todėl visi labai apsidžiaugė, sulaukę įstatymo, leidžiančio atidėti bausmės vykdymą. Jeigu atidėjimo laiku nuteistasis tinkamai elgsis, nepadarys naujo nusikaltimo, bus atleistas nuo paskirtos bausmės. Atrodė, kad visi, kuriems atidėtas bausmės vykdymas, turi pasitaisyti. Deja, ne vienam dėl blogo elgesio ar naujo nusikaltimo teko naikinti atidėjimą ir siųsti jį atlikti bausmės į koloniją. Kodėl nepasitaiso ? Juk žino, kas gresia. Pasirodo, kad labai sunku pakeisti gyvenimo būdą, pažiūras ir papročius. Sakoma, kad kelyje į nusikaltimą yra trys etapai. Pirmas etapas – antivisuomeniniai poelgiai tęsiasi 10 – 15 metų. Antras etapas – pasiruošimas nusikaltimui – skaičiuojamas savaitėm ar valandom. Trečias etapas – nusikaltimo vykdymas – minutėm. Pasitaisymui labai didelę reikšmę turi pirmasis etapas – kiek gero ir blogo buvo jame.
Daugelio teisiamųjų charakteristikos panašios : neruošė pamokų, bėgo iš jų, skriausdavo silpnesnius, neturėjo mėgiamo užsiėmimo, vengė fizinio darbo. Dažniausiai teismo posėdyje pasireikšdavo jų didelis egoizmas : negailėjo tų, kuriuos nuskriaudė, nesirūpino tais, su kuriais bendravo, negalvojo apie tėvus, nuo kurių galėjo būti atskirti. Suimtieji daugiau domėjosi tuo, ką tėvai atnešė, o ne tuo, kaip jie gyvena namuose. Nesuimti, gavę iš tėvų pinigų, pietaudavo atskirai nuo tėvų, su draugais tokią sunkią bylos nagrinėjimo dieną.
Panašūs salėje sėdintys teisiamųjų draugai : linksmi, nerūpestingi, plepa tarpusavyje, demonstratyviai pakyla ir išeina, nelaukdami nuosprendžio. Jokio susirūpinimo,, jokio gailesčio, tarsi sėdėtų kine. Ar jie nemoka užjausti kitų ? Susirenka, pavaikšto, pasėdi ant suolo skverelyje, gal išgeria… Išsiskirsto, ir nelieka nieko, kas rištų. Latvių režisieriaus J.Puodnieko filme „Ar lengva būti jaunam ?“ vienas jaunuolis prašė : „Mylėkite mus tokius, kokie esame.“ Taip norėjosi paklausti ar jis ką nors myli ? Žmonių išmintis tvirtina, kad sunku, kai tavęs niekas nemyli, bet dar sunkiau, kai nieko nemyli pats. Jei paklaustum paauglių, kaip jie vertina tėvus ar mokytojus, būtų tokių, kurie atsakytų, kad jie nekenčia savo šeimos, nekenčia mokyklos, o gal ir visų suaugusių. Psichologė Ramutė Chomentauskienė nurodo, kad toks vaikų priešiškumas turi gilias šaknis, siekiančias nesėkmingai susiklosčiusius santykius tarp vaiko ir aplinkos dar nuo mažens. Koks įvairiaspalvis tas nesėkmingų santykių spektras, beveik visada išaugantis iš šeimos, mokyklos ar aplamai suaugusiųjų pasaulio negerovių. Bandysiu paliesti kai kurias iš jų.
Geras – ne visada geras
Skaitau teisiamų nepilnamečių tėvų charakteristikas. Trečdalis iš jų charakterizuojami blogai. Dažniausiai tėvai, o retkarčiais ir motinos, girtuokliauja, darbe daro pravaikštas, kelia triukšmą namuose, nesirūpina vaikais. Jų vaikų nusikaltimų priežastys aiškios – obuolys nuo obels netoli nuriedėjo. Tačiau likusių tėvų charakteristikos geros: darbo spartuoliai, apdovanoti garbės raštais ir premijom. Jeigu teisiamieji turėtų tokias charakteristikas, būtų galima skirti daug švelnesnes bausmes. Kodėl gerų tėvų blogi vaikai ?
Priežasčių labai daug, Viena iš jų : geras – ne visada geras. Labai lengva pastebėti girtuoklį, chuliganą, veltėdį, daug sunkiau grobstytoją, kyšininką, karjeristą, gobšuolį. Niekas viešai nevagia, neima kyšių ir nesigiria tokiais darbais. Kartais gerą charakteristiką nusipelno vien dėl to, kad įgytų pasitikėjimą, kad neprarastų savo pareigų, kurios sudaro galimybę vogti. Ne kartą teko, teisiant nepilnametį, skaityti geras jo tėvų charakteristikas, o po kelių metų teisti jo tėvą ar motiną. Argi tokie tėvai geresni už girtuoklius ? Ar gali būti namuose jautrus, teisingas, atidus tas, kuris už namų sienų skriaudžia kitus? Rašytojas V.Rasputinas, atsakydamas į žurnalisto klausimą, nurodė : „O juk buvo įprasta gudrauti, turėti visuomenei vieną sąžinę, o sau, asmeniniam naudojimui – kitą. Bet jei sąžinė dalyvauja meluojant, tai jau ne sąžinė, o kas tai kitas…“ Dalis sąžinės negali išlikti švari. Melas – tai rūdys, jos pasirodo ir namuose, asmeniniame gyvenime. Nenuoširdumas nugalės nuoširdumą, ir pralaimėjimas neišvengiamas. O po to arba visiškas cinizmas, arba tragedija. Neveltui prieš daugelį metų filosofas Seneka įspėjo, kad blogis pats išgeria didžiąją savo nuodų dalį. Tokių tėvų vaikai, pajutę naudą ir patogumą, dažnai pasisavina tėvų pažiūras ir tęsia toliau tokį gyvenimo būdą, kol pakliūva. Kiti, praradę tikėjimą žmonėmis, tampa neveiklūs, abejingi, ciniški. Prieš kelis metus“Moksleivyje“ buvo išspausdintas sukrečiantis jaunuolio laiškas. Štai jo ištrauka: „Kaip jums ne gėda klausti tokių naivybių, ar susimąstysime mes, atseit ?…Jūs šito verčiau paklauskit mano geriantį tėvą. Tarp kitko, jis nemažo būrio viršininkas ir geria ne už savus. Jūs šito paklauskit didžiausių deficitų perpardavėją mano motinėlę. Mano kaimyną statybininką dėl fasono parduotuvėje net už pieną mokanti dvigubai, bet ne mažiau lupantį už pavogtas statybines medžiagas. Va, kai šita graži armija jums pasakys : ačiū, susimąstėme, daugiau taip nebedarysime, tada atsisukite į mus. O dabar – ariverdeči, netrukdykite mums, leiskite dar dienelę ramiai pasnausti“
Dešimtis kartų skaičiau šiuos žodžius ir galvojau, kokios būtų tėvų charakteristikos, jeigu jas rašytų jų vaikai. Tikriausiai blogesnės negu darboviečių, o kartais blogesnės negu tėvai nusipelno iš tikrųjų. Dažnai bylose tekdavo sutikti nepilnamečių nihilizmo, bet ne visada jis būdavo pagrįstas. Nemažą įtaką jam atsirasti turi suaugusių įprotis dažniau kalbėti apie neigiamus reiškinius ir blogus žmones negu apie gerus. Štai grįžusi iš poliklinikos mama į šuns dienas išdėjo gydytoją už tai, kad neišrašė prašomų vaistų ir pridūrė : „Dabar be kyšio nieko negausi.“
-
- Kaip toks gali gydyti ligonius.- pasibaisėjo duktė.
- Visi jie tokie.- užbaigė tėvas.
„Visi tokie“ – kokia patogi frazė pateisinti savo blogus darbus, o jos pagrindas – tik asmeninė nuoskauda. Dažnai susipykę tėvai prie vaikų išskaičiuoja vienas kito nuodėmes, net į teismą ištuokos bylose tempiasi liudyti vaikus, pamiršę paprasčiausią tiesą, kad jie patys prieš kelis metus parinko vaikams tokį tėvą ar motiną, kurių niekas niekada nebepakeis, ir mylėti teks tokius, kokie yra. Panašią situaciją aprašė docentas V.Liutikas straipsnyje „Vidinė kultūra“ :
Štai tėvas atšventė savo jubiliejų. Gausus būrys svečių – tėvo ir motinos bendradarbiai, giminaičiai, artimi pažįstami ir kaimynai – pagaliau išsiskirstė. Kiek čia buvo saldžiausių linkėjimų, abipusių šypsenų, bučinių ir rankų paspaudimų… Visa tai stebėjo ir jubiliato vaikai. Bet štai, svečiams išsiskirsčius, tie patys vaikai iš tėvų sužino, kad tėvo pusbrolis esąs kiaulė : skolos negrąžino, o į vaišes išdrįso atvykti. Čia pat pasijuokiama, kokios menkos tėvo bendradarbių dovanos, pasidžiaugiama, kad pasisekė iš įkaušusio motinos darbovietės viršininko išgauti pažadą skirti premiją. Tokios kalbos ypač stipriai veikia vaikus. Jie daro išvadą : štai koks besąs gyvenimas – viena sakyk į akis, kita gali galvoti ir daryti, jeigu tau naudinga.
Dažnai teisme teko įrodinėti nepilnamečiams, kad blogas nėra toks blogas, kad kiekvienas žmogus turi ką nors gero, kad yra pasaulyje daug gerų žmonių. Deja, savo namuose apie juos retai kalbama.
Aprūpinimas taip pat auklėja
Nepilnamečių baudžiamose bylose nemažai gerų tėvų teisingų charakteristikų. Tai iš tikrųjų darbštūs, sąžiningi žmonės, bet kai kurie galvoja, kad jų pareiga tik išlaikyti vaikus, o juos auklėti privalo mokyklos. Kiti taip labai rūpinasi savo vaikais, kad pastariesiems nelieka ką veikti. „Gerėjant materialinėms ir buitinėms gyvenimo sąlygoms,- teigia doc. Z.Bajoriūnas,-vis didesnis pažeidėjų tėvų skaičius yra linkę lepinti savo vaikus. Jų sūnūs įpranta gyventi „gatavų daiktų pasaulyje“. Savotiška problema tapo jūreivių, pardavėjų ir kitų darbuotojų, galinčių gauti deficito, vaikų auklėjimas. Nuo vaikystės jie išsiskiria iš kitų brangiais rūbais, neregėtais žaislais, o vėliau – gerais magnetofonais, motociklais. Tik mokyklos uniforma tokia pat kaip visų, bet ne standartinė. Neatsilieka ir kaimo žemdirbiai.
-Ar mano vaikas blogesnis už kitus ? Parduosiu kelis veršius, ne tik motociklą, automašiną jam nupirksiu. Su diplomais merginos seiles varvins,- giriasi kolūkietis, kurio sūnus dar nebaigė devynių klasių. Tai ir perka. Vienos mokyklos direktorius, apklausęs vyresnių klasių moksleivius, nustatė, kad jie turi daug brangių daiktų : radijų, magnetofonų, motorolerių, motociklų, foto aparatų, televizorių. Tai ne visos šeimos turtas, tai vaikams dovanoti daiktai. Dalis moksleivių prie šių daiktų įsigijimo prisidėjo vasaros uždarbiu ir protingai jais naudojasi. Bet nemaža dalis daiktų vaikams perkama neužtarnautai ir neapgalvotai. Štai pusė apklaustų moksleivių turi foto aparatus, bet tik vienas kitas fotografuoja. Nupirko tėvai sūnui motociklą, kad jis geriau mokytųsi. Jei anksčiau jis dar šiek tiek lankė proftechninę mokyklą, tai po to visiškai metė. Sugedus motociklui, pasivogė ir išardė svetimą.
-Ką daryti ?- klausia susirūpinę tėvai.- Juk nieko netrūko. Būtume nupirkę, kam reikėjo vogti ?
Kelias į nusikaltimą prasidėjo žymiai anksčiau. Gražesnis rūbas, brangūs daiktai patraukė vaiko dėmesį, sukėlė pasididžiavimą, užstojo tikrąją žmogaus vertę. Nesvarbu, kad kitas geriau mokosi, bet jis nieko neturi. Metams bėgant reikalavimai tėvams didėjo, sau mažėjo. Mokytis nenori. Dirbti nepatinka. Tik duok ir duok. Vienas nusižengimas gimdo kitą. Formuojasi ištisa netinkamo elgesio grandinė. O jeigu prieš tuos pažeidimus tėvai nekovoja, juos slepia, pateisina, tuo artimesnis kelias į nusikaltimą. Mūsų šalyje daug kalbama apie vaikų teises, mažai apie jų pareigas visuomenei, mokyklai, tėvams, apie elementariausią kiekvieno žmogaus pareigą – užsidirbti sau duoną.
Sunku įpratinti dirbti suaugusį
Su auklėtoja užeiname pas vieną aštuntoką, kuriam atidėtas bausmės vykdymas. Kol sėdim už stalo, jo mama vis siuntinėja savo vyrą tai ko atnešti, tai ką padaryti, bet nė vieno pavedimo sūnui.
– Kiek daug sniego šią žiemą. Takus tikriausiai tu atkasei, Arūnai ?- teiraujasi auklėtoja.
– Čia tėvo darbas. Arūnui laiko nelieka,- atsako motina.
Klausiu, kaip sekasi mokslas. „Gerai“.- tvirtina vaikinas. Nustembu : nejaugi mokosi ketvertais (penkių balų sistemoje)?
– Kur tau…- numoja ranka auklėtoja.- Gal koks vienas netyčia pasitaikė. Vien dvejetai ir trejetai. Galėtų geriau.
Į pagalba sūnui šoka motina : ir mokslai per sunkūs, ir mokytojai per daug reikalauja… O Arūnas dairosi pro langą. Tokių tarp teistų nepilnamečių dauguma. Štai technikumo moksleivis, kuriam bausmės vykdymas taip pat atidėtas, antri metai neprisiruošia išlaikyti vienos įskaitos ir dėl to negauna stipendijos, neblogai pragyvendamas iš tėvų pinigų. Klausiu, ką tėvams padeda ? „Kad pas mus nėra darbo“,- atsako.
– Kas plauna tavo rūbus ?
– Mama.
– Kas juos išlygina ?
– Sesuo.
-Namuose nėra vaikams darbo,- tvirtina tėvai, o jie patys nesuranda laisvos minutės. Viena mokytoja, dirbusi vasaros stovykloje, skundėsi, kad nemaža dalis moksleivių nemoka pasikloti lovos, įsisiūti sagų, išplauti grindų. Tai ne pradinukai. Jiems apie keturiolika metų. Kaip jie gyvens sukūrę savo šeimas ?
Kaime darbo netrūksta, bet neretai tėvai pluša darže, o jų vaikai, didesni už tėvus, kaitinasi prie upės – mat jiems atostogos. Ar ne dėl tokio nevienodo pasiskirstymo : tėvams darbas, o vaikams pinigai, darbštūs ir sąžiningi tėvai išaugina egoistus, savanaudžius vaikus, neįpratusius dirbti ir užjausti kitus. „Tėvai, kurie neįtraukia savo vaikų į darbą, aiškiai neįvertina darbo, kaip vieno iš svarbiausių aklėjimo veiksnių, reikšmės.“- rašo A.Paurienė straipsnyje „Paauglių darbas šeimoje“. Autorė pabaigia savo straipsnį šiais žodžiais : „… namų darbų reikšmė paauglių gyvenime yra neįkainojama : jie sudaro galimybę kiekvienam paaugliui individualiai ugdyti savo iniciatyvumą ir formuoja teigiamą požiūrį į patį darbo procesą ir jo rezultatą.“
Vaikus reikia pastatyti ant kojų. Anksčiau tai reiškė išmokyti amato, dirbti žemę, auginti gyvulius. Dabar profesijas įsigyja ne namuose, todėl atsiranda tėvų, galvojančių, kad „pastatyti vaikus ant kojų“ reiškia nupirkti butą, automašiną, iškelti prabangias vestuves. Deja, greitai nusidėvi automašinos, jeigu neišmokė jas saugoti ir prižiūrėti. Dar greičiau išyra santuokos, jeigu trūksta jautrumo, užuojautos ir paramos vienas kitam. Nors ne tėvai dabar išmoko vaikus profesijos, tačiau darbštumą, pareigingumą, pagarbą darbui ir užuojautą artimui atsinešam iš vaikystės. Labai sunku įpratinti dirbti suaugusį.
Ar lengva būti geram ?
Šį klausimą nagrinėjom viename moksleivių susirinkime. Kas sunkiau : užsidirbti pinigų magnetofonui ar jį pavogti. Svarsto. Per vasarą tiek neužsidirbsi, nebent pasitaikytų geras darbas. Ir tai pakaktų pačiam pigiausiam. Tuo tarpu per vieną naktį galima pavogti patį brangiausią. Į šį klausimą taip atsako doc. V. Pavilonis : „Antai sutaupyti iš algos automobiliui nusipirkti nėra lengva, o vagis stambią pinigų sumą suranda greičiau. Kadangi neigiamos pasekmės dar kurį laiką neatsiranda (kol išaiškėja padarytas nusikaltimas) nusikaltėlis gali kurį laiką naudotis neteisėtos veiklos rezultatais. Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir kai kurie neteisėto elgesio privalumai prieš teisėtą. Tačiau tie pranašumai laikini ir netikri, po to ateina atpildo laikas.“ Atpildo laikas prasideda dar prieš nusikaltimą ir teismo posėdį – tai yra žmogaus nužmogėjimas. G.Simanavičius, nagrinėdamas nepilnamečių nusikaltėlių perauklėjimo problemas kolonijoje, teigia, kad nesunku išmokyti dirbti, bet daug sunkiau suformuoti tinkamus poreikius, idealus ir moralę, išugdyti stiprią valią. Daugelį dorovinių kategorijų paaugliai supranta neteisingai. Drąsus tas, kuris nieko nebijo, eina kur pavojinga, mėgsta rizikuoti, o kokiu tikslu – nesvarbu. Šio klaidingo supratimo aukų kolonijoje labai daug. Jų manymu, kuklumas ir jautrumas – tai bailių ir užguitųjų savybė Vyriškas žmogus turi būti šaltas, grubus ir griežtas. Tokias nuostatas labai sunku pakeisti, – teigia G.Simanavičius.
Minėtam susirinkime moksleiviai nusprendė, kad geriau užsidirbti, o ne vogti, kad paties įsigytas daiktas mielesnis ir negresia bausmė. Ko reikia, kad taip nuspręstum, kad pajėgtum kasdien ruošti pamokas ar eiti į darbą, kad neišdrįstum dykinėti, kada artimieji dirba, kad negalėtum skriausti kitų ? Sutarėm.
– Reikia, kad turėtum kuo tikėti : tėvais, draugu, mokytoju, žmonėmis.
– Reikia, kad kas nors tikėtų tavimi. Padrąsintų, kai sunku. Pabartų, kai pritrūksta valios.
– Reikia įprasti dirbti. Turėti mėgiamą užsiėmimą. Darbas išrauna ydas, kurias gimdo dykinėjimas.
– Reikia nors retkarčiais pamatyti ką nors gražaus. Gal pažiūrėti gerą spektaklį ar kino filmą, paskaityti įdomią knygą, pasiklausyti muzikos ar lakštingalų, pasižiūrėti į mėnesieną ir žvaigždes.
Donata Leketienė
