Ekologinė gyvenvietė – utopija ar išsigelbėjimas?

2010 m. pavasarį dalyvavau praktiniame seminare apie šiaudinių namų statybas ekologinėje gyvenvietėje “Sieben Linden” (liet. Septynios liepos) Vokietijoje. Kilusius įspūdžius ir nuomonę aprašiau seniai Vakarų eksprese išspausdintame straipsnyje, kurį įkeliu ir čia.

Vis garsiau skambant pavojaus varpams apie klimato atšilimą, apie didelę maisto, vandens ir oro taršą, vis daugiau žmonių pradeda suvokti, kad būtina keisti gyvenimo būdą taip, kad mūsų gyvenamai aplinkai – gamtai būtų daroma kuo mažesnė žala. Siekdami sukurti sveiką aplinką sau ir savo vaikams, bendraminčiai įvairiose pasaulio vietose buriasi į bendruomenes ir kuria ekologines gyvenvietes. Vienoje iš jų Sieben Linden („Septynios liepos“), esančioje Vokietijoje, tarptautinės grupės sudėtyje lankiausi 2010 m. balandžio mėnesį. Praktinį seminarą finansavo Europos Komisija pagal programą „Grundtvik“. Tokiu būdu 24 asmenys: architektai, inžinieriai ir šiaudinių namų entuziastai iš 18-kos Europos šalių (Anglijos, Danijos, Olandijos, Islandijos, Suomijos ir kt.) susibūrė, siekdami išmokti statyti šiaudinius namus.

Pagrindinis 7 dienų trukmės praktinio seminaro tikslas buvo išmokti šiaudinių namų statybos niuansų ne tik teoriškai, bet ir praktiškai t.y. savo rankomis pastatyti nedidelį (5×7 m) šiaudinį karkasinį gyvenamąjį namą. Darbas vyko grupėmis: vieni lygino pamatų plokštes, kiti šalia esančioje aikštelėje statė medinį karkasą, treti pjovė lentas stogui, ketvirti ruošė molio tinką. Pertraukėlėse vyravo tarpiniai pasakojimai apie tai, ką nuveikė atskiros grupės. Statybų vadovas inžinierius Martin Stengel ragino neskubėti ir susipažinti su visais vykdomais darbais, pažaisti su įvairiais molio skiedinių santykiais, išbandyti įvairius tinkavimo metodus, specialius darbo įrankius. Visi praktinio seminaro dalyviai labai entuziastingai kibo į darbus. Pietų ir arbatos pertraukėlės buvo sutinkamos nepatenkintu murmesiu: „Mums per mažai laiko lieka statyboms“. O pačios statybos ir užsitęsdavo net iki vėlaus vakaro. Tad statėme ir tamsoje, tik mėnuliui šviečiant.

Statyba iš šiaudų ryšulių – pigi, sveika, aplinkai draugiška ir gan paprasta technologija, kurią savame sklype galėtų išbandyti kiekvienas. Šiaudinio namo statyba ir teorinės žinios paliko didelį įspūdį, bet dar daugiau nustebino pati ekologinė gyvenvietė Sieben Linden ir jos filosofija. Dar prieš atvykstant buvome supažindinti su gyvenvietės taisyklėmis, kurių čia turėtų laikytis visi. Kadangi nuotekos, kaip ir didžioji dalis šiukšlių, yra kompostuojamos vietoje, buvome paprašyti neatsivežti neekologiškų higienos priemonių, nes svarbu, kad jos greitai suirtų neteršdamos aplinkos. Taip pat buvome perspėti, kad gyvenvietėje privalėsime išjungti savo mobilius telefonus – šis reikalavimas pagrįstas tuo, kad dar nėra atlikti išsamūs mobiliųjų telefonų įtakos gyviems organizmams tyrimai ir nėra aiškus jų poveikis žmonių sveikatai. Buvome informuoti, kad būsime maitinami tik vegetariškais patiekalais.

Tik atvykus į gyvenvietę mus maloniai nustebino pirmi gyvenvietės vaizdai. Žaidžiantys vaikai, basom vaikštantys žmonės, ilgaplaukiai vyrai, žydinti ir besiskleidžianti gamta. Atkreipėme dėmesį į užrašą prie gyvenvietės, kad gyvenvietės teritorijoje vaikštoma tik pėsčiomis arba važinėjama dviračiais, o automobiliai paliekami prie įvažiavimo.
Laisvu laiku domėjausi bendruomenės ir jų narių gyvenimu, bendravau su vietiniais gyventojais, kurie tikrai yra ne tamsūs atsiskyrėliai keistuoliai, o inteligentiški, draugiški žmonės, gyvenantys visavertį, sveiką gyvenimą darnoje su gamta.

Vietiniai gyventojai pasakojo, kad gyvenvietė Sieben Linden pradėjo kurtis dar 1987 metais. Pradžioje gyvenvietės iniciatyvinė grupė siekė visiško autonomiškumo t.y. viskuo apsirūpinti patiems, tačiau dabar manoma, kad ir dalis poreikių patenkinimo vidiniais resursais yra labai gerai. Didžioji dalis vaisių ir daržovių išauginama bendrame ekologiniame sode ir darže. Ant namų stogų įrengta daug saulės elementų, kurių bendras elektrinis galingumas siekia 80 kW. Esant saulėtai dienai elektros energijos pagaminama daugiau nei reikia ir net parduodama paskirstymo tinklams. Namai apšildomi saulės energija bei malkomis, kurias bendruomenė ruošia savame miške. Iš viso gyvenvietės bendruomenė valdo 84 hektarus žemės, kuriuos sudaro dirbami laukai, miškas, sodas, gyvenvietė, kurioje šiuo metu gyvena apie 135 žmones. Dalis bendruomenės narių dirba pačioje gyvenvietėje, o kiti darbingo amžiaus žmonės užsidirba už gyvenvietės ribų, dauguma kaip laisvai samdomi darbuotojai. Kiekvienas gyventojas prisiima savanoriškų įsipareigojimų: rūpinasi sodu, daržu, nuotekų sistema, tualetais, ruošia malkas, inicijuoja ir rengia įvairius ekologinius projektus, stato šiaudinius namus, priima ekskursijas, taip pat prisideda prie renginių organizavimo, kurių čia netrūksta visais metų laikais. Sieben Linden koordinuoja pasaulinį ekologinių gyvenviečių tinklą (angl. Global ecovillage network). Šios tinklo nariu yra ir viena Lietuvos ekologinės gyvensenos propaguotojų grupė, besikurianti Krunų kaime netoli Vilniaus.

Bendruomenės nariai pripažįsta, kad bendruomeninis gyvenimas reikalauja daug darbo, iniciatyvumo ir kantrybės. Ir nevisiems įsikūrusiems pasiseka atrasti savą vietą bendruomenėje, todėl nariai keičiasi. Atvažiuoja, pagyvena ir išvažiuoja. Kai kurie žmonės ima ir grįžta gyventi į miesto šurmulį. „Tad būna visko“ – atsisveikinimo vakare pasakoja gyvenvietę palikti norinti moteris.

Lietuvoje ekologinių gyvenviečių idėjos yra dar tik užuomazgoje ir plinta palyginus lėtai. Manau, kad taip yra dėl lietuviams būdingo individualizmo, tačiau pirmieji entuziastai rodo, kad lietuviai taip pat pradeda atsisakyti besaikio vartotojiškumo. Tai žmonės, kurie suvokia, kad su planeta reikia būti ne užkariautojais, o partneriais. Įvairios gamtos technologijos gali pasitarnauti tik tada, kai žmogus supranta, kad visų pirma reikia pradėti keisti savo gyvenimo būdą pačiam.

2010-05-31

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.