Dievas – Asmenybė, Visatos protas, apjungęs ir harmonizavęs visas Visatos energijas. Kūrėjas, Meilėje, Dieviško įkvėpimo polėkyje sukūręs dabartinę Visatą, Žemę, gyvybę joje, žmogų.
Žmonės – laisvi, mylimi Dievo vaikai. Dievo ir Meilės tobuliausi kūriniai, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, t. y. turintys visas Dievui būdingas energijas ir savybes bei Dievišką kūrybinį potencialą. Žmogus – potencialiai pati stipriausia Visatos būtybė. Kieviename žmoguje yra Dievo dalelė jungianti jį su Dievu, todėl jam nereikalingi jokie tarpininkai bendravimui su savo Tėvu.
Visata, Pasaulis, Gamta, žmogus – Dievo ir Meilės kūrybinio akto įsikūnijimas. Visata – tobulas, super sudėtingas, GYVAS „mechanizmas“, sukurtas mylimam Dievo vaikui -žmogui, kad jam nieko netrūktų, kad jis būtų laimingas, kad galėtų realizuoti savo Dievišką kūrybinį, potencialą, kad tęstų didžius savo Tėvo darbus bendram su Juo džiaugsmui. Gamta, Visata yra gyvos Dievo mintys. Pažinti Gamtą, suprasti kiekvieno jos elemento prasmę ir paskirtį – reiškia suprasti Dievo mintis, pažinti Dievą. Todėl tik Gamtoje galima pažinti save, suvokti savo gyvenimo prasmę ir paskirtį. Tik gyvoje Gamtoje tarp Dievo kūrinijos – gyvų Dievo minčių laikosi Meilės energija, todėl tik gyvoje Gamtoje, o ne negyvuose miestuose žmogus gali būti Žmogumi, tik čia jis gali gyventi kaip dera, vykdyti, kas Dievo jam skirta, t.y. gyventi laimingai – meilėje ir darnoje.
Sąmoningumas – būtina žmogaus savybė. Žmogus tikrovę turi tikrinti, vertinti tik savimi, nepasikliauti jokiais išoriniais autoritetais, tarpininkais. Tam žmogui Dievo duoti „instrumentai“: sąžinė, intuicija, jausmai, protas. formuojantys vidinių taisyklių visumą, kuri visiems asmeniniams ar visuomeniniams įvykiams ar reiškiniams duoda savo ASMENINĮ vertinimą – pritarimą ar nepritarimą – sugebėjimą atskirti GĖRĮ nuo BLOGIO.
Žmogaus gyvenimo paskirtis. Žmogus – mylimas Dievo vaikas. Dievas, kaip ir visi normalūs mylintys savo vaikus tėvai, nori kad jo vaikai augtų fiziškai ir protiškai sveiki, kad būtų dori, kad būtų laimingi, gyventų gerovėje, būtų artimi dvasia savo tėvui, mylėtų, suprastų jį, kad tęstų tėvo pradėtus darbus. Visa tai galima apibendrinti vienu sakiniu: Žmogaus gyvenimo paskirtis – tobulinti gyvenamają aplinką.
Patobulinti savo gyvenimąją aplinką galima ne griaunant, naikinant Dievo kūriniją, kaip tai daroma dabar,, o patobulinant ją. Norint tai padaryti, būtina gyventi tarp gyvų Dievo minčių, gyventi su Dievu – gyventi Gamtoje, suprasti ją, kad jai nepakenktum, nesugadintum, o tai neišvengiamai yra susiję savęs tobulinimu, savo Dieviško potencialo vystymu.
Tobulinti gyvenamają aplinką – reiškia kurti sveikatai ir gerovei palankią aplinką sau, savo šeimai, kitiems žmonėms. Gerovės, laimingo gyvenimo nesukursi be meilės, be mylinčių artimų žmonių – šeimos, vaikų, be sveikos aplinkos, be širdžiai artimos kūrybinės veiklos. Visą tai gali duoti tik gyvenimas Gamtoje, o konkrečiai – Giminės Sodyboje.
Sukūrę Rojų savo Giminės Sodyboje, visoje Žemėje, žmonės kurs Rojų kitose Visatos planetose.
Giminės sodyba – žemės sklypas, kuriame žmogus kuria laimingą gyvenimą, gerovę sau savo šeimai, vaikams ir vaikų vaikams. Giminės sodyba – tai Meilės Erdvė, kurioje su meile bus pradėti ir gimdomi vaikai, kur jie su meile bus auginami, leidžiant atsiskleisi jų Dieviškam potencialui, kur žmogus gyvens harmonijoje su gamta, su savimi, su aplinkiniais, kur kiekvienas su meile pasodintas augalėlis grąžins meilę žmogui, suteiks jam sveikatos, jėgų kūrybai , materialinę ir dvasinę gerovę.